Ar pavyks Scilei virsti žmogumi?

Aktualios temos

Pagal menininkės, rašytojos Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza“ iš knygos „Lubinas ir seradėlė“ Gabrielės Tuminaitės režisuotas spektaklis – absurdiškai komiškas, žaismingas ir vizualiai turtingas. Jis išsiskiria meistrišku aktorių ansambliu: Eglė Mikulionytė, Elžbieta Latėnaitė, Arvydas Dapšys, Vaidotas Martinaitis, Agnė Šataitė, Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas ir Edmundas Mikulskis.

Vienos dalies absurdo komedijoje, pasitelkiant absurdą ir satyrą, kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip „smegenų vienas kitam plovimą“. Šiuolaikiška postmodernia kalba kritikuojami ribojantys, lyčių nelygybę ir kitas „tradicijas“ palaikantys stereotipai ir moters (ypač moters kūrėjos) situacija patriarchaliniame pasaulyje.

Sąšauka su Antika

Pjesės veikėjai – tai gerai žinomi Antikos personažai, su visu savo kultūriniu bagažu atsidūrę kitame, sau neįprastame kontekste.

Scilė, iš mito apie laivus skandinančias pabaisas – Scilę ir Charibdę, jaučiasi įstrigusi toje savo „kalno pozoje“. Ji nebenori būti nejudanti uola, turinti tik tą vieną funkciją, nors ir galingą. Scilė nori būti žmogumi (aliuzija į Lietuvos kino klasika tapusio filmo „Adomas nori būti žmogumi“ pavadinimą). Bet ką reiškia būti žmogumi? Ko reikia, norint juo tapti? Kuo rizikuoji?

Scilė pradeda tradiciškai, nuo apsilankymo pas „koučerę“ (gyvenimo mokytoją) Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?

Anot vieną pagrindinių vaidmenų sukūrusios E. Latėnaitės, Scilė įkūnija bet kokios lyties ir amžiaus dabartinį žmogų, bandantį susigaudyti savyje ir pasaulyje. „Besikeičiant kultūros ir socialiniam pasaulėvaizdžiui, meno ir kūrėjų vertinimo kriterijams, Scilė mėgina ieškoti to, ką vertina kiti (nusipelnę autoritetai, gyvenimo mokytojai ir guru), – aistringai mėgina tapti tuo, kas nėra, kol galop ima suvokti, kad kitu tapti jai neįmanoma, o gal net ir nereikia, kad vienintelis, kuo jai reikėtų pabandyti būti, – tai savimi“, – sako aktorė.

Scilė aistringai mėgina tapti tuo, kas nėra, kol galop ima suvokti, kad vienintelis, kuo jai reikėtų pabandyti būti, – tai savimi.

 

„Mano personažas Kirkė – pseudomenininkė iš „rašytojų sąjungos“ ar iš baro „Suokalbis“. Aišku... su gerai „nučiuožusiu stogu“, o tai jau įdomu“, – savąjį vaidmenį pristato E. Mikulionytė.

Režisūriniai sprendimai

Režisierė G. Tuminaitė dar karantino metu į pagalbą pasikvietusi videomenininkę Anetą Bublytę ir operatorių Eitvydą Doškų, P. Pukytės pjesei pritaikė kino kalbą ir ėmėsi tyrinėti teatro ir kino panašumus ir skirtumus, eksperimentuoti su jų sintezės galimybėmis.

Pasak režisierės, P. Pukytės tekstai yra labai konceptualūs, jiems atskleisti ypač tinka būtent tokia – hibridinė – teatro forma.

„Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, – netradicinė, itin išskirtinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“, – sako G. Tuminaitė.

Spektaklyje labai svarbi žmonių aplinka (jos reakcija, komentarai), mat ir visas pjesės tekstas konstruojamas iš mūsų kalbos „šiukšlyno“. Aplinkinių komentarai ir nuomonių lavina užgožia kuriančiąją jėgą ir poetinę raišką, grasinasi ją paskandinti, vulgarizuoti. Tad čia keliamas klausimas: ar lengva ir ar apskritai įmanoma tokioje aplinkoje ne tik kurti, bet ir išlikti, būti žmogumi? Ar to tikėjosi Scilė, iš uolos-pabaisos tapdama žmogumi-poete?

G. Tuminaitė įkvėpimo semiasi iš septintajame–aštuntajame dešimtmetyje Amerikoje gimusio performing for camera žanro ir „vintažinių“ televizijos spektaklių, o taip ir film noir estetikos, kurią ji bando pritaikyti scenoje. Taip išryškinama ir laiko – visa ko keitimosi ir visa ko pasikartojimo tema, o taip pat ir perspektyvos, žiūros taško svarbos klausimas.

Tie patys personažai, pasirodantys scenoje gyvai, sąveikauja su savimi pačiais filme (su savo praeitimi ar su savęs įsivaizdavimu?). Bet scenoje jie jau kitokie, labai pasikeitę. O gal tik mano, kad pasikeitę, o iš tiesų išlikę iš esmės tokie patys? Vaizdas tampa apokaliptiškas, pranašiškas, o gal įspėjantis. O gal mums tik taip atrodo? Kur yra realybė – čia ar ten?

Kas? Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“.

Kur? Kauno kultūros centre„ Girstutis“.

Kada? Balandžio 13 d. 18 val.