Prie dedamų M.A.M.A. pamatų stovėjęs dainuojantis architektas Algirdas Kaušpėdas šįkart apie muziką – trumpai ir svajingai.

Tarsi būtume tik susitikę ir vėl išsiskyrę kokiame nors nebūtame Vilniaus tramvajuje, nešančiame į aplinkai draugišką rytdieną su originaliomis lietuviškomis dainomis džiuginančiais radijo imtuvais.

– Kas pirmiausia jums yra muzika – ruporas, meditacija, pramoga?

– Muzika yra universali kalba, skirta, visų pirma, emociniams pranešimams. Dėl tos priežasties ir nesuprantant teksto galva, galima suprasti muziką širdimi. Mane žavi šios muzikos galimybės.

– Kokie veiksniai dabartiniame kultūriniame gyvenime, iš kurio neatimsi muzikos, atrodo labai neteisingi, o kas teikia vilties?

– Žinoti, kas teisinga muzikoje, – neįmanoma. Galima tik pajusti, kas yra nuoširdu. Žmonėms reikia švyturių judėjimo krypčiai nustatyti. Taigi jaučiama didelė šviesos stoka. Bjaurumas visada įdomus savo perversijomis ir variacijomis. Grožis trapus, nes balansuoja mažoje darnos teritorijoje. Vilties gali suteikti tik mūsų brandumas...

– Kaip jums atrodo, kodėl gimė M.A.M.A. apdovanojimai? Kurių galų jų prisireikė?

– Tai kultūros klausimas. M.A.M.A. pareiškia, kad jos teritorijoje esama tikros gyvybės.

– Kaip vertinate paviršutiniškus teiginius, kad steigėjai, tarp kurių esate ir jūs, pasidarė apdovanojimus sau?

– Kaip dar vieną sąmokslo teoretikų anekdotą. Tas, kas žino M.A.M.A. apdovanojimų technologiją, taip nekalba. Netgi jei kas iš „žinomų“ ir gaus kokį apdovanojimą, tai bus tik pirmaisiais metais. Kuo toliau, tuo stipresnių muzikinių argumentų, naujienų reikės. Vardas jau nebepadės.

– Ko palinkėtumėte jaunajai muzikantų kartai, kuri dar tik formuoja savo misiją scenoje ir eiliuoja savo žinutę pasauliui?

– Linkiu dieviškos drąsos ir atsakomybės už save ir pasaulį, kuriame gyvename.