Teismas: sugyventinį nužudžiusi moteris nekalta, duotas nurodymas ją nedelsiant paleisti

2024 m. birželio 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. S. buvo nuteista už tai, kad artimoje aplinkoje kilusio konflikto su savo sugyventiniu R. P. metu, gindamasi nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus sugyventinio kėsinimosi, bet peržengdama būtinosios ginties ribas, tyčia peiliu dūrė jam ne mažiau kaip tris kartus į pilvą, šlaunį, klubą, dėl to nuo durtinio-pjautinio pilvo sužalojimo, kai buvo pažeisti vidaus organai, įvyko komplikacija – vidinis ir išorinis nukraujavimas, ir R. P. mirė.

T. S. žemesnės instancijos teismų sprendimais buvo pripažinta kalta, nuteista ketveriems metams laisvės atėmimo.

Kreipdamasis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, T. S. gynėjas, ginčydamas abiejų instancijų teismų skundžiamuose sprendimuose padarytą išvadą, kad nuteistoji T. S., gindamasi nuo R. P. pavojingo kėsinimosi į jos sveikatą ir gyvybę, peržengdama būtinosios ginties ribas, tyčia nužudė savo šeimos narį R. P., kasaciniame skunde iškėlė būtinosios ginties instituto taikymo klausimą, teigdamas, jog T. S. veikė būtinosios ginties situacijoje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatavo, kad žemesnės instancijos teismai, nustatę, jog T. S. nužudė nukentėjusįjį, peržengusi būtinosios ginties ribas, tinkamai neįvertino byloje nustatytų aplinkybių visumos, nepakankamai atsižvelgė į susidariusios konfliktinės situacijos pavojingumą, sumenkino T. S. grėsusio pavojaus pobūdį, nukentėjusiojo agresyvumą bei besikartojantį smurtinį elgesį su nuteistąja ir padarė nemotyvuotą išvadą, kad T. S. turėjo galimybę ir kitu būdu atremti jo užpuolimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi jau suformuota teismų praktika, pažymėjo, kad vien tai, jog gynybai nuo smūgių ranka buvo panaudotas peilis, dar nereiškia, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą; įstatymas neriboja ir gynybai nuo pavojingo kėsinimosi taikomų priemonių (asmuo gali gintis vien savo fizinėmis jėgomis, gali panaudoti šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus, kitas priemones ar daiktus).

Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir tos žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui.

Aplinkybę, kad kėsinimasis ar jo grėsmė yra toks, nuo kurio galima būtinoji gintis, gali patvirtinti ir anksčiau, t.y. iki tokio kėsinimosi, padaryti besikėsinančiojo ar kitų su juo susijusių asmenų nusikalstami veiksmai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatęs, kad nuteistosios T. S. gynyba šiuo atveju atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą ir ji susidariusioje situacijoje būtinosios ginties ribų neperžengė, konstatavo, jog T. S. nužudė R. P. gindamasi nuo pradėto pavojingo ir tiesioginio kėsinimosi į jos sveikatą bei gyvybę, veikdama būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti, o T. S. nedelsiant paleisti iš laisvės atėmimo vietos.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.