Kūniški malonumai tarpukario Vilniui nebuvo svetimi

XIX–XX a. sandūroje prostitucija Vilniuje, kaip ir visoje tuometėje Rusijos imperijoje, buvo legalizuota, viešnamiai – oficialūs. Policijos departamento nustatytose viešnamių taisyklėse buvo numatyta, kad gauti leidimą steigti viešnamį galėjo padori, nesuteptos reputacijos moteris nuo 35 iki 55 metų. Įkūrus šią įstaigą savininkė ar prižiūrėtoja prašmatniai buvo vadinama madam.

Nors prieš Pirmąjį pasaulinį karą ši veikla buvo legali ir teisėta, 1901 m. viešnamius pradėta uždaryti ir kelti į kitas vietas. Vilniaus policmeisteris tų metų rudenį Vilniaus gubernatoriui pranešė, kurie madam viešnamiai uždaryti. Tačiau tai buvo tik lašas jūroje. Viešnamiai ir toliau veikė Paplaujos gatvėje Užupyje, Tymo ir Aukštaičių gatvėse, o Ukmergės gatvėje – net devyni. Menotyrininkas, Vilniaus rotušės ceremonimeistras Saulius Pilinkus, šį bei tą žinantis apie viešnamių istorija, portalui diena.lt pasakojo, kad tarpukariu, Vilniui tapus tuometės Lenkijos valstybės vieno regionų centru ir sumenkus jo kaip svarbaus ekonomikos, pramonės centro reikšmei, sumenko ir vadinamasis prostitucijos verslas. Liko tik „tranzitiniai klientai“ – karininkai, pirkliai ir kiti prašalaičiai.

– Ar tarpukariu prostitucija buvo legalus verslas?

– Ne, manau, kad tuometėje Lenkijos valstybėje (vadinasi, ir Vilniuje) tai nebuvo legalu. Žinoma, neturiu konkrečių pavyzdžių ar įrodymų, kad pagrįsčiau šitą faktą, tačiau peržvelgus tuometę vilnietišką spaudą kartais galima aptikti žinučių apie sulaikytą ar nubaustą merginą už minėtą veiklą, tad galima daryti prielaidą, kad ši veikla iš tiesų nebuvo legali.

– Kur buvo pagrindinės plaštakių susibūrimo vietos?

– Tokių taškų tarpukario Vilniuje, ko gero, buvo 19 ar 20. Pagrindiniai, žinoma, būriavosi apie stotį, senamiestį, Užupį, apie turgus, Šnipiškes, kur buvo arti kareivinės, didžiuosiuose miesto viešbučiuose.

– O kaip dėl viešnamio dabartinėje Pamėnkalnio gatvėje? Esate atradęs originalių įrodymų apie pakantumo namus (prieš Pirmąjį pasaulinį karą oficialiai viešnamiai buvo vadinami kantrybės arba pakantumo namais)?

– Apie 1990-uosius Pamėnkalnio gatvėje – maždaug toje vietoje, kur dabar yra paminklas japonų diplomatui Chiune’i Sugiharai – buvo griaunamas senas pastatas. Seni, apleisti pastatai ir naršymas juose – mano stichija (juokiasi). Taigi, smalsumo vedamas išlandžiojau tą iš dalies nugriautą pastatą ir radau daiktų, kurie mane labai sudomino, – moteriškus baltinius su perlamutrinėmis sagutėmis (tai buvo itin mėgstama to meto detalė), daug putojančio vyno butelių – tiek sveikų, tiek sudaužytų. O svarbiausia – laiškai, kurie visiškai įtikino, kad kaip tik šiame name galėjo būti nelegali „speciali įstaiga“. Laiškų turinys nebuvo kuo nors ypatingas. Pavyzdžiui: „Base, tada ir tada būsiu Vilniuje. Jei tu nesi labai užsiėmusi, gal galim susitikti?“

– Kokios moterys tarpukariu teikdavo kūniškų malonumų paslaugas?

– Išliko ta pati situacija, kaip ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą, – dažniausiai tai buvo moterys, neturinčios, ką prarasti, kurioms reikėjo pragyvenimo šaltinio, našlės. Aišku, kaip ir visais laikais, dalis buvo tiesiog laisvo elgesio merginos, kurių toks buvo gyvenimo būdas. Tautybė čia neturėjo įtakos, buvo įvairių merginų ir moterų.

– Kas buvo pagrindiniai klientai? Gal teko aptikti kokios nors informacijos apie to laiko iškilias asmenybes, garsesnius žmones?

– Pagrindiniai prostitučių klientai tarpukariu buvo keliaujantys pirkliai, amatininkai, kariškiai, uostuose – jūreiviai. Kalbant apie garsius žmonių – prieš Pirmąjį pasaulinį karą tai buvo aukšto rango kariškiai: generolai leitenantai ir panašiai. O dėl kitų – jų viešinti nenorėčiau, nes gyvi dar jų artimieji, giminės. Tad būtų nemalonu jiems, jei tokia informacija išeitų į viešumą. Bet apskritai garsių žmonių buvo plaštakių klientų sąraše.

– Ar už paslaugas buvo atsiskaitoma tik pinigais?

– Niekur nesu skaitęs, girdėjęs, kad būtų buvę atsiskaitoma kaip nors kitaip nei pinigais. Žinoma, laiškuose galima aptikti tekstų, kuriuose, pavyzdžiui, pirkliai klausdavo savo „draugių“, ką parvežti dovanų iš vienos ar kitos vietos. Tačiau jokių patvirtinimų – ar parvežė, ar ne – neturiu.

– Kiek kainuodavo minėti pasilinksminimai?

– Negaliu pasakyti, kiek tiksliai kainavo prostitučių paslaugos prieš Pirmąjį pasaulinį karą, nes šito nežinau. Jeigu kalbėtume apie laikotarpį prieš Pirmąjį pasaulinį karą, archyvuose teko atrasti netgi kainyną. Pavyzdžiui, buvo minimos 5, 12 kapeikų, bet už kokias tiksliai paslaugas jos buvo mokamos – nežinau. Aišku, kaina galėjo būti ir keli, ir keliolika rublių – viskas priklausė nuo suteikiamų paslaugų „spektro ir lygio“.

– O kaip dėl vyrų prostitutų – ar moterys galėdavo nusipirkti tokį malonumą?

– Labai abejoju. Nesu absoliučiai nieko apie tai girdėjęs ar radęs bent kokių nors užuominų.

– Ar Vilnius savo teikiamomis prostitučių paslaugomis, intymiu gyvenimu kuo nors išsiskyrė iš kitų Europos miestų?

– Vilnius prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo kuklus užkampis, provincija, palyginti su didžiaisiais megapoliais. Ačiū Dievui, tai nebuvo tas centras, į kurį masiškai plaukdavo „specialių poreikių turintys turistai“. Matyt, trūkstant paklausos, neišsivystė didelė pasiūla.

Viešnamius steigė ir pačiose kareivinėse

Praeinantys pro dabartinio Sereikiškių parko (Bernardinų sodo) teritorijoje esantį Liaudies kultūros centro pastatą greičiausiai nė neįtaria, kad dar prieš daugiau nei septynis dešimtmečius čia buvo įsikūrę ir vadinamieji „damų namai“. Kaip sako fotografas, fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas, šiame pastate kadaise buvo kareivinės, tačiau įdomiausia tai, kad plaštakės kariškių patogumui savo paslaugas teikdavo antrame šio pastato aukšte, kur ir gyveno.