Šuns sukandžioto berniuko mama: matydama iš gabalų surinktą sūnų, išmokau pamoką

Atkūrė sužalotas ausis

Kai paskutinį kartą, 2021-ųjų spalį, kalbėjomės su dabar jau dvylikamečio Kareno mama Jekaterina, berniukas buvo savo svajonės pusiaukelėje – vėl turėti abi ausis, kurias smarkiai sukandžiojo 2020-aisiais jį užpuolęs senelių šuo. Tada Vokietijoje profesorius Ralfas Siegertas iš trijų Kareno dešinės pusės šonkaulių kremzlinio audinio suformavo dešinę ausį. O chirurgas Alexanderis Canysevas persodino audinius nuo žando vidinės pusės ant taip pat sužalotos berniuko dešinės akies voko.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šiemet sausį lygiai tokiu pat principu kaip dešinioji, buvo galutinai atkurta ir kairioji Kareno ausis. Dabar, prisipažino Jekaterina, leidžia daug per pastaruosius kelerius metus iškentėjusiam sūnui atsikvėpti nuo fizinio ir dvasinio skausmo bei gyvena viltingu laukimu, kad berniukui augant savaime išnyks kol kas vizualiai pastebima operuoto jo dešiniojo akies voko problema.

Karenas. Asmeninio archyvo nuotr.

„Kai ant akies voko persodino audinius, buvo pasiektas maksimalus šiuo metu galimas pasiekti rezultatas. Dabar laukiame – sūnus dar auga, kaukolė plečiasi, akiduobė taip pat didės. Tikiuosi, kad oda išsitemps ir audiniai atsidurs akies viduje – giliau, nei yra dabar. Sūnus dėl to labai kompleksuoja – net nuotraukose matyti, kad jis fotografuodamasis atsisuka tuo šonu, kuriame yra nesužalota akis“, – atviravo Kareno mama.

Prisijaukino baimes

Jekaterina neslėpė – berniukui prireikė maždaug poros metų, kad su psichoterapeuto pagalba po nelaimės prisijaukintų didžiausias savo baimes. Sūnus, sakė ji, bijojo ne tik šunų, bet ir pasilikti namie vienas ar išeiti iš savo kambario.

„Dabar šios baimės išnyko. Žinoma, kalbant apie santykį su šunimis, nors Karenas vėl juos visus myli, savisauga liko. Prieš prieidamas ar apkabindamas šunį, sūnus visada paklausia, ar galima – įsitikina, ar saugu“, – kalbėjo Jekaterina.

Tiesa, pas senelius, kur įvyko šis, vos tragedija nesibaigęs, įvykis, berniukas su mama nevažiuoja. Moteris atvira – ji iki šiol jaučiasi labai nejaukiai. „Man dar reikia laiko, negaliu... Sukyla nerimas, aš dar nepasiruošusi... Paskutinį kartą tėvus mačiau gruodžio mėnesį. Pas mus atvažiuoti jie negali, nes turi didelį ūkį, namų nepalieka“, – tarstelėjo pašnekovė.

Kalbėdama apie sūnaus santykius su bendraamžiais, mama užsiminė, – laimė, kiti vaikai niekada nesišaipė iš to, kad Kareno išorė po nelaimės kurį laiką buvo vizualiai kitokia.

Karenas. Asmeninio archyvo nuotr.

„Nuo pat pradžių vaikai labai jį užjautė. Jie net nekalba apie tai, kas įvyko, tiesiog žino apie Kareno potyrį – kaip draugavo, taip draugauja. Nors iš pradžių ir pats gydytojas patarė sūnui atauginti plaukus, kad būtų lengviau socialiai adaptuotis. O ir pati bijojau, kad Karenas patirs patyčias, bet ne. Kaip man aiškino psichologė, trauma buvo tiek baisi, kad vaikams taip pat baisu – jiems nejuokinga. Be to, tuomet sūnaus bendraamžiams buvo aštuoneri, jie buvo dar per maži patyčioms“, – sakė Jekaterina.

Perkainojo vertybes

Kalbėdama apie dabartį, Kareno mama mintimis vis sugrįždavo į praeities prisiminimus – į tą lemtingą dieną, kai Lietuvos medikai kovojo už iš šuns nasrų išplėšto jos sūnaus gyvybę, išsaugojo sužalotą berniuko akį ir regą. Tai, ką dėl jos vaiko padarė mūsų šalies, o vėliau ir užsienio gydytojai, pabrėžė ji, yra neužmirštamas žygdarbis.

„Baisiausia moteriai, kai serga jos vaikas. Jei iki tol gyvenau manydama, kad viskas blogai, kai Karenui nutiko ši nelaimė, supratau, kad visos kitos bėdos – skyrybos, mano asmeninės psichologinės vaikystės traumos, su kuriomis aš kovojau, yra nesvarbios, palyginus su tuo, kai mano vaikas gulėjo surinktas iš gabalų. Tuo metu aš nieko negalėjau padaryti, kad ir kaip svajojau apsikeisti su juo vietomis. Tačiau tada atėjo supratimas: privalau susiimti ir padaryti viską, kas įmanoma, nes niekas kitas už mane, mamą, to nepadarys. Gyvenau tik dėl Kareno“, – jautriai kalbėjo Jekaterina.

Karenas su mama. Asmeninio archyvo nuotr.

Matymas, kaip sveiksta vienintelis sūnus, moteriai tapo absoliučiu vaistu ir asmeninei gerai savijautai. „Dabar, kai išgyventas siaubas jau praeityje ir matau Kareną laimingą, pati esu rami ir laiminga – man niekas negadina nuotaikos. Šis įvykis buvo pamoka, padėjusi suprasti, kad mano asmeninės bėdos nebuvo pačios blogiausios, palyginus su nelaime, nutikusia mano sūnui“, – atviravo Kareno mama.

Gelbėjo gyvybę

„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo Jekaterina.

Karenas po nelaimės. Asmeninio archyvo nuotr.

Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją senelių šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis.

Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir kitos savo ausies dalies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.