„Klaipėdoje“ skaičiau straipsnį apie tai, kad į pirkinių krepšelius dedami ne tik pirkiniai. Noriu pasidalinti ir savo patirtimi. Šeštadienį buvau Tilžės turguje. Tada užėjau į vieną parduotuvę. Kasininkė pastebėjo veikiausiai savo pažįstamus, kurie pirkiniams skirtame vežimėlyje vežėsi savo šuniuką. Staiga kasininkė paprašė pabučiuoti jų keturkojį, išvadino jį gražuoliuku, mažuliuku. Pirkėjai padėjo savo šunį ant to stalo, ant kurio krauname prekes. Pagalvojau, kad čia turbūt jau pasaulio pabaiga. Vaizdelis šokiravo. Juk šunys – ne vaikai, yra tam tikros taisyklės, kurių reikėtų laikytis, viena jų – palikti šunis pririštus prie parduotuvės, namuose arba automobilyje, o ne nešti kasininkėms juos bučiuoti.

Birutė

Grafičiai – ne menas

Šilutės plente, ant vieno turbūt prieš metus ar kelis renovuoto namo sienos yra daugybė keverzonių. Pasivaikščiojus Debreceno gatvės kvartalu, tokių sienų matyti ne viena. Manau, kad daug kas pasikeistų, jeigu paaugliai kur nors turėtų savo emocijoms išlieti skirtą vietą. Pavyzdžiui, sandėliuką. Ateitų, aprašinėtų jo sienas, padaužytų bokso kriaušę ir laimingi grįžtų namo. Meno, grožio grafičiuose nėra, naudos miestui – nulis. O gal vaikai nežino, kas yra menas?

Eduardas

Kai į akis pučia vėjas

Toks įspūdis, kad šiais metais Klaipėdoje nebuvo sezono be paspirtukų. Jų tik šiek tiek tik apmažėjo gruodį. Dabar, kai nebėra sniego, jie vėl vienas po kito lenda į miesto gatves. Nežinau, koks malonumas važiuoti atvira transporto priemone, į akis pučiant vėjui, lyjant lietui ir dar trukdyti pėsčiųjų ramybę.

Gintaras

Reklamose – vien konkurencija

Nuo kada prekybos tinklai taip aiškiai vieni su kitais konkuruoja? Net įvardija savo konkurentų kainas. Taip pat keista, kad per 15 minučių per televiziją spėjama parodyti visų Lietuvos vaistinių reklamas. Visi, kaip susitarę, pabrėžia, kad pas juos – pigiausia, nors tai – akivaizdus melas.

Dalia