Dalis Lietuvos ortodoksų kunigų prašys Konstantinopolio patriarchato pakeisti jų pavaldumą

„Kreipimąsi šiuo metu rengiame. (...) Bus atskiras dvasininkų ir tautinių bendrijų kreipimasis ir valdžios kreipimasis su parama mums“, – trečiadienį po susitikimo su Vilniaus meru sakė vienas iš atleistų ortodoksų kunigų Gintaras Sungaila.

Jo duomenimis, tokį kreipimąsi tikrai parems septyni kunigai, tačiau pajudėjus procesui jų bus daugiau. Iš viso Lietuvoje yra apie 60 ortodoksų kunigų.

Kiek galėtų trukti šis procesas, nėra aišku, tačiau manoma, kad tikinčiųjų bendruomenei, valdžiai išreiškus palaikymą, kunigų prašymas turėtų būti patenkintas gana greitai.

LNK reportažas:

G. Sungaila vylėsi, kad Konstantinopolio patriarchas, gavęs tokį kreipimąsi, netruks nuspręsti priimti Lietuvos dvasininkus į šį patriarchatą. Jo teigimu, sprendžiant analogišką klausimą su Ukrainos kunigais Konstantinopolio patriarchas įsitikino Maskvos patriarchato negeranoriškumu.

Praėjusią savaitę Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos vadovas, metropolitas Inokentijus iš pareigų atleido kunigą Vitalijų Mockų, o kiti du kunigai, Gintaras Jurgis Sungaila ir Vitalis Dauparas, ne tik atleisti iš pareigų, bet ir nušalinti nuo bet kokios aktyvios tarnystės.

Tai, kas vyksta bažnyčios viduje, susidorojimas su dalimi kunigų, mano asmenine nuomone, kaip skilimas stačiatikių cerkvės.

Dvasininkai tvirtino pasitraukę iš pareigų, nes jaučiantys sąžinės konfliktą, kai Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarchas Kirilas remia Rusijos karinę invaziją į Ukrainą, o Maskvos priešininkus Ukrainoje vadina „blogio jėgomis“, kovojančiomis prieš „Rusijos vienybę“.

V. Dauparo teigimu, šis atsiskyrimas prasidėjo jau gerokai seniau ir yra „sąžinės procesas“.

Kunigas neslėpė, jog tarnaudamas ortodoksų bažnyčioje daugelį metų tiesiog užmerkdavo akis į girdimus ortodoksų bažnyčios vadovų pasisakymus, tačiau „atėjus tokiam baisiam dalykui kaip karas, kur žūsta nekalti žmonės, sąžinė neleidžia taikstytis ir užmerkti akis“.

Pasak V. Dauparo, ortodoksų bažnyčioje prasidėjo susiskaldymo, bet ne skilimo procesas.

„Visų pirma norime pabrėžti, kad tai nėra ortodoksų bažnyčios skilimas, ką stengiasi pavadinti kolegos kitoj pusėj, nes schizma būtų atskyrimas, atskilimas bažnyčios kaip tokios, kūrimas kažko naujo, bet mes nei norime, nei svajojame tai daryti“, – sakė V. Dauparas.

Anot jo, prisijungimas prie kito vyskupo nėra skilimas, o vidinis procesas, kai pereinama ne iš anksto suplanavus, o „vedami to, kas vyksta, varomi, vejami lauk tos ideologijos, kuri, deja, Maskvos patriarchatą yra apėmusi“.

„Ortodoksų bažnyčia nėra tik Maskvos patriarchatas, tai yra 15 atskirų autokefalinių nepriklausomų bažnyčių vienybė. Viena iš jų, garbingiausia, seniausia, kuri yra buvusi Lietuvoje, yra Konstantinopolio patriarchatas, tačiau yra ir Lenkijos autokefalinė bažnyčia, Gruzijos, Aleksandrijos, Jeruzalės ir įvairių kitų. (...) Todėl tas perėjimas arba grįžimas iš vienos struktūrinės, institucinės formos į kitą, prisijungimas nuo vieno vyskupo prie kito ortodoksiško vyskupo nėra skilimas“, – aiškino V. Dauparas.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius trečiadienį po susitikimo vis dėlto sakė matantis tai kaip bažnyčios skilimą.

„Tai, kas vyksta bažnyčios viduje, susidorojimas su dalimi kunigų, mano asmenine nuomone, kaip skilimas stačiatikių cerkvės“, – sakė R. Šimašius.

Pasak jo, tokia situacija, kad Lietuvos ortodoksų bažnyčia priklauso Maskvos patriarchatui, yra nenatūrali, netinkama. Mero teigimu, ji turėtų grįžti į Konstantinopolio patriarchato pavaldumą.

„Raginu pažiūrėti rimčiau į tuos dalykus. Man, kaip Lietuvos piliečiui, apmaudu, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės laikus menančios cerkvės priklauso neteisėtai organizacijai, kuri inicijuoja karą ir taikių gyventojų žudymą. Mano siūlymas – sugrįžti į laikus iki 1686 metų, kai stačiatikių cerkves perėmė Maskvos patriarchatas, tam visos prielaidos yra“, – sakė meras.

Anot jo, apie tai turėtų kalbėti istorikai, bažnytinės ir civilinės teisės specialistai.

R. Šimašius tvirtino su atsistatydinusiais dvasininkais aptaręs, kur stačiatikių Velykas galėtų atšvęsti tie tikintieji, kurie norėtų atsiriboti nuo Maskvos patriarchatui priklausančių kunigų. Anot jo, viena iš tokių vietų galėtų būti Lukiškių kalėjimo cerkvė.

„Turbūt tikinčiųjų bendruomenė su kunigais turėtų apsispręsti, kuri vieta yra labiausiai tinkama, ir tada, kiek galėčiau, tarpininkaučiau, palaikyčiau, kad tai galėtų viena iš tokių vietų“, – sakė meras.

Šią savaitę Lietuvos metropolitas Inokentijus minėtus kunigus apkaltino sąmokslu – kad jie kuria planus „pereiti į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją“.

2018 metų spalį Konstantinopolio ekumeninis patriarchatas paskelbė negaliojančiu 1686 metais įvykusį Ukrainos stačiatikių prijungimą prie Maskvos patriarchato ir dar kartą patvirtino, kad kaip motininė bažnyčia, Konstantinopolis turi teisę ir tęs procedūras dėl autokefalijos (nepriklausomybės) Ukrainos stačiatikių bažnyčiai suteikimo.

Lietuvos stačiatikių bažnyčia yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje. Ji turi metropolijos titulą, priklauso Maskvos ir Visos Rusios patriarchatui. Bendruomenei vadovauja Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupas metropolitas.