Padėka globėjams

Jaunikliai išskrido su būriu pirmamečių gandrų.

Du gandriukai augo sparčiau, tačiau trečiasis atrodė silpnesnis.

„Labai nerimavome, ar jis užaugs, ar sėkmingai paliks lizdą. Jis vėliau paliko lizdą, kreivokai skraidė. Bet į būrį jį priėmė, ir visi jau išskrido“, – pasakojo buvęs sodų bendrijos pirmininkas Nikolaj Gorčiakov.

Gandralizdis, kuriame be motinos liko trys gandriukai, yra arčiausiai Irenos ir Alvydo Vilinauskų sodybos.

Žmonės ėmėsi globoti vienišių gandrą su trimis mažais gandriukais.

„Aš klausiau, kiek žuvų jie sumaitino per vasarą ir kiek jiems tai kainavo. Atsakė, kad apie 100 kilogramų šaldytų žuvų teko nupirkti“, – teigė N. Gorčiakov.

Jis gyrė gerus kaimynus už pasiryžimą imtis gandrų globos.

„Ačiū Alvydui ir Irenai, kurie padėjo našliui išauginti likusius tris našlaičius. Nugaišo jų motina ir tėvui teko didžiulis išbandymas išauginti tris gandriukus. Nežinau, kaip jam būtų pavykę, jeigu ne mūsų puikių kaimynų Alvydo ir Irenos pagalba“, – gandrų globėjus gyrė buvęs bendrijos pirmininkas.

Išskrido: gandralizdyje našlys gandras sugebėjo išauginti tris gandriukus, kurie sėkmingai išskrido į žiemojimo vietas. / Kiškėnų bendruomenės, A. Sungailaitės nuotr.

Už lango – rytiniai ritualai

N. Gorčiakov kiekvieną rytą stebėdavo gandrą, laukiantį prie tvoros savo maitintojos Irenos.

„Per dieną ji maitindavo po 7 ar net 9 kartus. Jis stovėdavo anksčiausiai atskridęs ir laukdavo nuleidęs galvą, snapą prie tvoros prikišęs“, – pasakojo kaimynas Nikolaj.

Kiekvieną rytą sodybos šeimininkė išnešdavo porciją šaldytų žuvų ir atitirpindavo jas iš vakaro šiltnamyje padėtame vandenyje.

„Vienas vaikų buvo nusileidęs prie Irenos davinio. Bet tėvas jo neprileido, nuvijo. Bet jis tikrai žuvų vaikams laukdavo. Matydavome, kaip nutūpęs į lizdą iš karto maitindavo vaikus“, – patikino N. Gorčiakov.

Sodininkai kantriai nuo birželio maitino gandrus.

„Juk reikia žmonėms ir išvažiuoti į miestą. Tik grįžta, jau laukia Irenos mūsų gandras“, – pasakojo N. Gorčiakov.

Pasitikėjo tik moterimi

Kodėl gandro maitinimu teko užsiimti tik Irenai?

Paaiškėjo, kad gandras vyrų neprisileisdavo, o moterimi pasitikėjo.

Irena kiekvieną dieną nustatytu laiku atnešdavo gandrui maisto.

Moteris su maistu pasirodydavo jau nuo septynių ryto, po to dar po kelis kartus per dieną ir net vėlyvą vakarą.

„Kai tik žaliuzes atidarydavau, jis jau prisistatydavo“, – šypsojosi Irena.

O štai vyriškiai, kurie norėjo tik pasižiūrėti, kaip sekasi gandriukams, nepatiko gandrui. Jei vyrai slėpdavosi už tujų, gandras artyn net neidavo.

Libertas Klimka / Redakcijos archyvo nuotr.

Svajonė – turėti gandralizdį

Pats N. Gorčiakov taip pat ilgą laiką svajojo turėti šalia namų gandralizdį.

„Man iš vienos pusės – Irenos ir Alvydo gandralizdis, o kitoje pusėje – dar vienas, jau mano. Kaimynas norėjo išmesti kažkada pamirštą stulpą, paprašiau, kad man paliktų. Privirinau aikštelę gandralizdžiui. Elektros tinklų įmonėje pasiprašiau, kad man mašiną paskolintų pamatų išgręžimui. Juk stulpas tvirtai turėjo stovėti“, – pasakojo N. Gorčiakov.

Vyras kažkur perskaitė, kad keliant gandralizdį, reikia dėvėti sijoną.

„Iš kaimynės pasiskolinau sijoną. Ji baisiausiai iš manęs juokėsi, kai į stulpą kopiau. Pastačiau stulpą, bet gandrai vis jo nelankė. Žabarų buvau uždėjęs. Dar kartą teko lipti į gandralizdį, kopėčias skolinausi. Tas kopėčias man pavogė, žmogui gavau tūkstantį atiduoti, tais laikais litų“, – pasakojo N. Gorčiakov.

Dar trejus metus Nikolaj laukė gandrų šeimynos, kuri pagaliau įsikūrė jo iškeltame gandralizdyje.

„Vis tik apsigyveno pora. Pirmiausiai pavasarį pasirodo gandras, jis tvarko lizdą. Patelė parskrenda vėliau. Kad lizde atsiranda kiaušiniai, aš sužinau iš to, jog paukščiai vienas kitą ima keisti. Vadinasi, jau nepalieka lizdo be priežiūros, nes jame yra kiaušinių“, – pasakojo sodininkas.

Vyras gandrus stebi pro žiūronus, kuriuos laiko ant palangės.

„Man už gamtą nieko nėra įdomiau. Kai pamatome, kad gandrai valo lizdą, suprantame, kad jame jau yra jauniklių. O tada su žmona laukiame, kol galvelės pasirodys. Skaičiuojame ir tuomet sužinome, kiek gi gandriukų šiemet išperėta. Aš namuose neturiu televizoriaus, nėra radijo imtuvo. Mane „veža“ gamta“, – patikino N. Gorčiakov.

Buvo sakoma, kad gandras visas bėdas išneša iš sodybos į pelkes ir jose paskandina.

Vienoje eglėje vyras įtaisė lizdą pelėdai. Bet taip ir nesulaukė šio paukščio.

„O dabar ir eglė dar džiūti ėmė. Atėjo jai laikas, reikėjo nupjauti“, – apgailestavo N. Gorčiakov.

Sijonas reiškia motinystę

Etnologas Libertas Klimka taip pat yra girdėjęs apie prietarą, kad keliant gandralizdį reikia dėvėti sijoną.

„Toks prietaras yra, bet jis nėra kilęs iš istorinių gelmių. Tai artimesnių laikų dalykas. Moteriškas sijonas simbolizuoja globos jausmą. Kur vaikai slepiasi? Sakoma, kad po mamos sijonu. Tai reiškia, kad ir gandralizdis bus priebėga gandriukams“, – tikino L. Klimka.

Ernologas priminė, jog lietuviai tikėdavo, kad jei sodyboje apsigyveno gandrai, tos sodybos žmonės nepatirs bėdų, nekils gaisras, aplenks ligos.

„Buvo sakoma, kad gandras visas bėdas išneša iš sodybos į pelkes ir jose paskandina“, – priminė L. Klimka.

Išgirdęs apie Kiškėnų kaime įsikūrusios sodų bendrijos gandrų istoriją, L. Klimka nusistebėjo.

„Negaliu patikėti. Labai gražu. Trys gandriukai yra tikrai daug. Jiems daug reikia maisto“, – stebėjosi L. Klimka.

Svajonė: N. Gorčiakov daug kainavo jo svajonė prie namų turėti savą gandralizdį, kuriame perėtų šie paukščiai. / Kiškėnų bendruomenės, A. Sungailaitės nuotr.

Taikinys – gandrai

Pats L. Klimka pasidalijo kur kas liūdnesne gandrų istorija, kuri nutiko jo vaikystėje.

„Gyvenome su mama pas senelius ir senelių namas sudegė. Mama pradėjo dirbti mokykloje, sugebėjo ją suremontuoti. Rokiškio rajone, netoli Panemunėlio, kartais stodavo kariškių traukinys. 1945–1946 metais daug kariškių vyko iš fronto“, – pasakojo L. Klimka.

Sovietų kariai buvo alkani ir eidavo per sodybas, ieškodami maisto.

„Duoneliaudavo. O kartais ir plėšikaudavo. Atėjo du kareiviai į mokyklos kiemą. O kieme buvo gandralizdis. Nusiėmė jie šautuvus nuo peties ir nušovė gandrus. Jau tada aš supratau, kad su jais mums nebus pakeliui. Mane labai sukrėtė tas įvykis. Taip ir neliko mūsų gandrų. Okupantai nušovė“, – prisiminė L. Klimka.