Okupuota pensija

Prezidentui Valdui Adamkui tenka stabdyti Seimo diversijas prieš šalies piliečius.

Prezidentas vetavo Seimo kalėdinę „dovanėlę“ ilgai dirbantiems pareigūnams.

Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo pataisą buvo nuspręsta į stažą pensijai gauti nebeskaičiuoti faktinio tarnybos kitų valstybių ginkluotosiose pajėgose, pasienio tarnyboje, vidaus reikalų ir kitose tarnybose laiko iki 1990-ųjų kovo 11-osios.

V.Adamkus siūlo į Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, vidaus reikalų, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų stažą įskaičiuoti ir laiką iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Aišku, Seimas dar turi teisę Prezidento veto atmesti, kaip neseniai atmetė V.Adamkaus raginimą leisti balsuoti per savivaldybių tarybų rinkimus ir pašte.

Seimui priėmus įstatymo pataisas, ilgus metus tarnavę pareigūnai policijos komisariatus užvertė prašymais atleisti iš darbo. Jie nenori senatvę pasitikti, praradę pusę pensijos.

Vidaus reikalų ir kitose statutinėse įstaigose dirba apie penkis tūkstančius pareigūnų, turinčių didesnį nei 15 metų tarnybos stažą.

Sunku paaiškinti seimūnų logiką. Gal jie siekė nepripažinti pareigūnų darbo okupuotoje šalyje? Matyt, geriau, jei policininkų, gaisrininkų į Lietuvą būtų atvežę iš Udmurtijos, Tadžikijos, Karakalpakijos.

Taip pat, seimūnų logika sekant, į stažą pensijai gauti nereikėtų įskaičiuoti mokytojų, dėstytojų darbo laiko iki 1990-ųjų kovo 11-osios. Juk pedagogai kalė okupuotai tautai į galvas sovietinę matematiką, materialistinę chemiją, komunistinę geografiją.

Seimūnai turėjo nubraukti pensijas šalies sportininkams, ypač tiems, kurie gynė Sovietų Sąjungos rinktinių garbę.

Juk tada mūsų sportininkai garsino blogio imperiją, kėlė sovietų prestižą laisvojo pasaulio žmonių akyse.

Ir apskritai reikia ištrinti iš atminties visų mūsų gyvenimus nuo 1940-ųjų birželio 15-osios - okupacijos pradžios iki 1990-ųjų kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo.

Nes visi, kurie tuomet gyveno arba bent gimė šiame tarpsnyje, yra išdavikai.

Galbūt dar galima surasti vieną du gyvus žmones Lietuvoje, kurie anuomet sovietų valdžiai netarnavo nė dienos. Partizanavo, sėdėjo lageriuose, rinko prisiminimus apie okupacijos žalą ir už tai vėl sėdėjo lageriuose, kol prie Arkikatedros juos išbadavo Petras Cidzikas.

Aišku, tokių žmonių Seime nebėra. Jie buvo už savo tiesumą išstumti iš politinio gyvenimo. Ir tikrai ne jų galvose buvo subrandintos idėjos nupjauti pensijas gaisrininkams.