Litų troškulys pražudė sąžinę

Klaipėdoje atrasta nauja vers-lo rūšis. Kai kurie žemesniųjų aukštų kaimynai išsireikalauja per teismus pinigų iš viršutinių aukštų gyventojų už tai, kad per kiaurą stogą sunkiasi lietus.

Teismai pripažįsta, kad kalti paskutinių aukštų gyventojai. Lyg tik pastariesiems, o ne viso namo butų savininkams, turi rūpėti bendros pastato konstrukcijos.

Kai „Klaipėda“ parašė apie neįgalios senolės, kuriai buvo priteista per tūkstantis litų už aplietą kaimynų butą, vargus, klaipėdiečiai per kelias dienas suaukojo į nepavydėtiną padėtį patekusiai moteriai šią sumą.

Aplieti kaimynai, gavę priteistą sumą nenurimo. Jie pasijuto dar labiau nukentėję, todėl padavė į teismą „Klaipėdą“, reikalaudami dešimčių tūkstančių litų moralinės žalos kompensacijos.

Apetitas ateina bevalgant.

Užlieti kaimynai akiplėšiškai ir net melagingai apkaltino „Klaipėdą“ nebūtais dalykais ir reikalauja paneigti net tokias akivaizdžias tiesas, kad „žmonės, gyvenantys žemesniuose aukštuose, nėra suinteresuoti remontuoti stogą“.

Jei tai būtų netiesa, Klaipėdos stogai seniai blizgėtų. Nė vienas lietaus lašas neprasisunktų pro šiuolaikiškomis medžiagomis suremontuotas bendro naudojimo konstrukcijas.

Ginčai namuose vyksta todėl, kad privatizuojant butus nebuvo aiškiai apibrėžta, jog gyventojai perka ir dalį bendrų namo konst-rukcijų bei įrengimų. Nebuvo privaloma kaupti lėšų kapitaliniams remontams.

Apie tai jau prirašytos jaučio odos.

Klaipėdoje šimtai konfliktų, kai pirmojo aukšto gyventojai siekia kanalizacijos remonto, nes į jų butus plūsta fekalijos. Prie galinių sienų gyvenantys kaimynai vargsta, kai per siūles sunkiasi vanduo. O viršutinių aukštų žmonės eina kryžiaus kelius dėl varvančių stogų.

Kaimynai, kuriems nusišypsojo laimė įsikurti namo viduryje - ne pirmajame ar paskutiniajame aukštuose, siunčia visus velniop: „Mums nesmirdi ir nelyja“.

Visa tai pinigų ištroškusiems žmonėms - nė motais. Jie prekiauja savo garbe ir sąžine kaip kontrabandinėmis cigaretėmis prie Naikupės gatvėje esančios parduotuvės.