Kiokušin karatė meistrė D. Mačiūtė: laimi tie, kurie tiki

Lyg „Kalniečio“ Maklaudas

Tiesa, prisiminusi savo pirmuosius nedrąsius žingsnius į didįjį sportą, uostamiesčio klubo „Okinava“ vadovė bei trenerė kiek nustebina – anuomet dvylikametė anaiptol nebuvo susižavėjusi karatė, o galiausiai net ir ėmusi intensyviai sportuoti, nesiliovė galvoti apie „planą B“.

„Baigiau vadybą, verslo administravimą, maniau, būsiu „biznierka“, uždirbsiu daug pinigų, bet nelabai sekėsi. Ir turguje stovėjau, ir į Gariūnus važinėjau, daug ką bandžiau – jei pradėčiau viską vardyti, laiko neužtektų. Net vaikystės svajonę būtų sunku prisiminti – man atrodo, kad aš, kaip tas Maklaudas, praėjau galybę erų, ieškodama vis kažko naujo“, – šmaikštavo pašnekovė.

Tad šiandien veikiausiai būtų galima pasakyti, kad ne Diana, o sportas pasirinko Dianą.

„Mane tiesiog privertė lankyti treniruotes. Tada išvis dar gerai nė nesupratome, kas tas karatė. Lankiau šokius, dainavimą, ir man tai patiko, bet nebuvo kaip manęs vežioti į šiuos užsiėmimus. Taigi teko rinktis, kas buvo arčiausiai namų. Be to, tuo metu buvo nesaugūs laikai, daug užpuolimų, tad mergaitė turėjo būti stipri ir mokėti apsiginti“, – pasakojo pašnekovė.

Nenuostabu, kad iš pradžių būta ir vaikiško maišto, ir nekalto melo.

„Kokius tris mėnesius nėjau į treniruotes, pastovėdavau prie kampo ir grįždavau. Labai nenorėjau, skundžiausi, kad ten vien berniukai, melavau, kad jie mane apgaudinėjau, skriaudžia. Jau vėliau supratau, kaip gerai tarp būrio berniukų būti vienai mergaitei – visi tavimi labai rūpinasi, gerbia, jautiesi išskirtinė“, – šyptelėjo Diana.

„Nenoriu“ tiesiog neegzistavo

Tad daugiau nei 200 narių vienijančio sporto klubo prezidentė iš asmeninės patirties žino, kaip svarbu išlaikyti glaudų ryšį tiek su vaikais, tiek su jų tėvais.

„Apie vaikus netgi neretai žinau daugiau nei jų tėvai – kam kokia mokytoja labiau patinka, kas kokią paną susirado ar kaip pasilinksmino – žinoma, visa tai laikome paslaptyje“, – su šypsena atviravo pašnekovė.

Jau daugelį metų pedagoginė veikla yra neatsiejama Dianos sportinio gyvenimo dalis – neoficialiai trenere klaipėdietė tapo būdama vos 16-os.

„Žinoma, tuo metu tai buvo tokia neoficiali pedagoginė veikla – reikėdavo padėti savo mokytojui, tarkime, kol jis vėluoja, pravesti apšilimą. Buvau vargšė mergaitė, kuri drebėdavo kaip zuikis. Bet mokytojas buvo autoritetas, pasakė – ir darai. Tai, žinoma, ugdė atsakomybę, mokė suktis iš padėties, susigaudyti situacijoje. Tokie žodžiai kaip nenoriu, negaliu, tingiu tiesiog neegzistavo“, – kalbėjo sportininkė.

Pašnekovė prisipažino, kad šia prasme jai sunku susitaikyti su tuo, kaip per daugelį metų pasikeitė vaikai.

Kaip pastebėjo Diana, neretai atrodo, tarsi dabarties jaunų žmonių jausmai tapo atšipę – nei skauda, nei šalta, nei šilta: neištesėjau kažko, pavėlavau – ir kas čia tokio?

„Tam tikros taisyklės mums leidžia „neišeiti iš rėmų“, juk esi už kažką atsakingas, kažką myli, iš kažko kažką gauni, bet ir pats duodi. Yra tam tikri svarbūs, pamatiniai dalykai, kurių turi visada paisyti“, – svarstė pašnekovė.

Sustabarėti negresia

Diana pripažino – tai, kas buvo prieš kokius 15 metų ir dabar – nesulyginama, kita vertus, nūdienos tendencijos kaskart dovanoja sustabarėti neleidžiančių iššūkių.

„Anuomet vaikų akys degdavo, jie besąlygiškai klausydavosi mokytojo. Dabar 5–6 metų vaikas sako: „Nedarysiu, daryk pati!“ Bet reikia nereaguoti, reikia suprasti, koks jų gyvenimas, kokia aplinka, principai. Ir aš mokausi iš jų, atrandu kitokius prie jų priėjimo būdus. Tiek tėvai, tiek mokytojai turi ieškoti naujų kelių, o ne būti stagnaciški, kategoriški. Jei į mane nereaguoja, vadinasi, aš turiu reaguoti, ką ir kaip daryti man“, – kalbėjo 2019-aisiais uostamiesčio Metų trenerės tiltulą pelniusi D.Mačiūtė.

Pašnekovės pastebėjimu, kovos menu susidomėję, vos treniruotes pradėję lankyti vaikai turi ir nemažai iliuzijų.

„Jie tiesiog nori pasimušti, pažaisti. Tačiau treniruotėse susiduriama su realybe, kad reikia ir daug dirbti, mokytis, turime diržų rangus, vertinamas tiek fizinis, tiek techninis pasirengimas. Žinoma, laimėti taurę, medalį smagu, bet taip pat svarbu suprasti, kad reikia kaupti patirtį, o tai ateina ir per pralaimėjimus“, – sako Diana.

Kita vertus, anot pašnekovės, įkvėpti vaikus kur kas lengviau nei suaugusiuosius.

„Vaikai galbūt labiau tiki – jei tu kažką darai įtikinamai, ir jie padarys viską. Tai žiauriai „veža“. O suaugusieji turi daugiau visokių stabdžių. Todėl mūsų salėje galioja taisyklė – nė vienas žodis negali prasidėti „ne-“: neįmanoma, negaliu, neišeina ir pan.“, – atskleidė ir mėgėjų treniruotes vedanti sportininkė.

Džiaugtis akimirka

Anot Dianos, galbūt daug kam šiandienis klubą lankančių ugdytinių sportinis režimas – trys treniruotės per savaitę – atrodo nemaža auka.

„Aš treniruodavausi tris kartus per dieną ir šešias dienas per savaitę. Tuo pačiu metu mokiausi, dirbau, kūriau verslą ir dar sugebėdavau papramogauti. Norėjau sau įrodyti, kad esu stipri, kad galiu. Ir išties viskas įmanoma, jei turi tikslą ir didžiulį norą. Juk ir varžybose laimi tie, kurie ne vien gerai pasiruošę, bet ir kurie tiki“, – patyrė sportininkė.

Šiandien Diana – kone visus svarbiausius titulus susižėrusi kiokušin karatė meistrė, tarptautinės A kategorijos teisėja: juodo diržo (IV danas) savininkė, į savo pergalių sąrašą įsirašiusi gausybės čempionatų laimėjimus, tarp kurių – ir pirmoji vieta 2017-ųjų pasaulio čempionate.

„Turbūt kai daug pasieki, tada ir yra baisiausia. Atrodo, buvo nereali svajonė nuvažiuoti į Japoniją, bent atsistoti ant tatamio ir sudalyvauti. Ir ta svajonė išsipildė su kaupu. Juk negali tų svajonių būti aibė, vadinasi, svajonė turi būti dar didesnė, kad ją būtų labai sunku pasiekti, – svarstė sportininkė.

Diana neabejoja, kad ateinančiais metais ji jau yra pasiruošusi pelnyti V daną. O kas toliau?

„Dabar turbūt tas etapas, kai kitiems save 100 proc. atiduodu nuo teorinės iki praktinės patirties. Būnant elitiniame sporte norisi ir kitiems padėti siekti rezultato, – pripažino pašnekovė. – Apskritai dabar vyksta tarsi tokia paieška visame kame. Tačiau man turbūt procesas yra smagesnis nei rezultatas. Ir vaikams sakau – mėgaukitės pačiu procesu, linksminkitės, džiaukitės, ir pati stengiuosi maksimaliai mėgautis šia diena, šia akimirka.“

Vieta baterijoms pakrauti

Nors sportininkė nuolatos turi palaikyti tinkamą formą ir paisyti, kitų akimis, griežto režimo, pati Diana sako, kad jei gyveni tuo, ką mėgsti, tokie dalykai nei varžo, nei verčia jaustis auka.

„O jei dar gauni kažkokį emocinį atsaką, diena išvis atrodo tobula. Suspėju viską – keliuosi 6-tą, viena mankšta, po to – asmeninės treniruotės, tada savo treniruotė, pertrauka – dvi valandos laisvo laiko iki vaikų, spėju nuvažiuoti ir prie jūros, ir papietauti, išgerti kavos su draugais, vakare – vėl treniruotės, vėliau – savo laikas ir 11 val. – miegoti. Pavydėkite man visi, nes darau tai, ką noriu, kada noriu ir su kuo noriu, – juokėsi pašnekovė. – Kartais visu tuo net bijau džiaugtis, nes labai sunkiai iki to ėjau: su traumomis ir asmeninio gyvenimo problemomis, blaškantis be savo vietos – tik praėjusių metų sausį išsipildė didžiulė mano svajonė turėti savo salę, kuria galėsime naudotis 10 metų.“

Diana atvira – sėkminga sportininkės karjera sugriovė ankstesnius jos santykius.

„Reikėjo rinktis tarp šeimos ir sporto. Bet man nepatinka, kai mane spaudžia, kodėl negali derinti? Dabar tai pavyksta. Neretai matau, kad porose žmonės pradeda pavydėti, kai kitam gera. Priešingai, turėtų tik džiaugtis. Juk jei tavo žmogus laimingas kažkur, jis bus laimingas ir visur kitur“, – mano klaipėdietė.

Ko gero, vienintelis dalykas, ko šiandien stinga Dianai, – privačios ramios erdvės toliau už miesto.

„Ten, kur galėtum pabėgti, praleisti laiką, pailsėti, pamedituoti – daug bendrauju, kitiems atiduodu daug savo energijos, todėl man reikia jos ir iš kažkur pasisemti. O materialinių dalykų nesureikšminu“, – teigė pašnekovė.

O ar bent kartą kovos meno įgūdžius sportininkei teko pasitelkti savigynos tikslais? Kaip patikino Diana, išerzinti ją būtų labai sudėtinga.

„O iš tiesų labai bijau, kad žmogus gali sunkiai nukentėti, nes mes turime daug energijos, jėgų, o ir mūsų atsakomybė didesnė. Niekada pirma nepradėčiau ir verčiau netgi pabėgčiau nei įsivelčiau į kažkokį veiksmą. Man dažnai sako – su tavimi nebaisu, visus mus apgintum. O jei ne? Gal tiesiog geriau išvengti konflikto, agresijos, jei tik gali. Tad tokios patirties, kad būtų reikėję su kažkuo „muštis“ ar kažką apginti, nebuvo. Ir ačiū Dievui“, – šyptelėjo pašnekovė.