Garantija - pralaimėti

Pats blogiausias karas politikui, pareigūnui ar valdininkui yra karas su žiniasklaida.

Visi, pradėję grumtynes prieš klaviatūros, vaizdo kameros ir mikrofono proletariatą, paprastai gėdingai pralaimi.

Karas prasideda, kai valdžios vyrai ar moterys patenka į skandalingą istoriją ir mėgina tai nuslėpti nuo visuomenės.

Dabar tapo madinga girtiems daryti avarijas.

Aišku, po autoįvykio stengiamasi išlipti iš vandens sausiems.

Nežinia, kas Seimo nariams, prokurorams ar teisėjams, savivaldybės klerkams atsitinka, kad jie bando išvengti skandalo ir dėl avarijos kaltę suverčia savo kaimynams, giminaičiams. O kartais eismo prižiūrėtojams prisistato bedarbiais.

Tikriausiai per autoįvykį galvą per stipriai susitrenkia, nes mėgsta važinėti neprisisegę saugos diržų.

O kam? Vis tiek girtam jūra iki kelių.

Kita vertus, pasišalinus iš įvykio vietos ir išsigynus vairo, atsiranda galimybė likti nenubaustam už promiles.

Aišku, žiniasklaida visada sužino, kas iš tiesų vairavo mašiną. Kur ir su kuo tądien valstybės vyras ar moteris gėrė.

Iš pradžių jie į visas keturias puses meluoja: „Negėriau, nevairavau. Arba gėriau, bet po darbo. O vairavo mano kaimynas Zigmis, kuris prie stalo kartu sėdėjo, bet - nė lašo“.

Paskui ima grasinti žurnalistams, kad supūdys teismuose už šmeižtą.

Vėliau aprimsta.

Ir ima aiškinti, kad po avarijos buvo ne taip suprasti. O gal ne taip, kaip ketino, išsireiškė, nes buvo persigandę ir patyrė vos ne mirtiną šoką.

Vėliau spec. komisijos, ištyrusios įvykį, nustato, kad atsitiko lygiai taip, kaip tuoj pat po avarijos pranešė žiniasklaida.

Vis dėlto būna ir kitaip.

Pavyzdžiui, Klaipėdoje kai kurie politikai, per ilgai tyrinėję bokalo dugną ir už tai sučiupti policijos, o paskui dar ir žiniasklaidos ar vien tik žiniasklaidos, patys pripažino, kad padraugavo su velnio lašais.

Vienam jų tai kainavo lyderystę, kitam - milijoną.