A. Brakas: žmogus su pieštuku rankoje, tapęs Juodojo birželio auka

Žmogus su pieštuku rankoje, klaipėdietis dailininkas, publicistas ir pedagogas Adomas Brakas sovietų sistemai kėlė tokį siaubą, kad per puspenktų metų jis buvo represuotas du kartus, o trečiąsyk jam skirta 10 metų katorgos, kuri jį galutinai pražudė. Šį pavasarį sukako 70 metų, kai Lietuva neteko iškilaus žmogaus ir talentingo kūrėjo, o į pražūtį jis buvo ištremtas 1941 m. birželio 14-ąją.

Painiava mirties liudijime

Iki J.Stalino mirties buvo likę metai, kai ankstyvą 1952-ųjų pavasarį, kovo 3 dieną, neatlikęs visos skirtos bausmės, po šešerių katorgos metų, vežamas iš Barnaulo kalėjimo į kitą kalinimo vietą, mirė klaipėdietis A.Brakas.

Apakusiam ir prieš pat mirtį kone išprotėjusiam iš nevilties dailininkui, mokytojui ir humanistui buvo 66-eri.

Bolševikiniame raudonųjų pasaulyje jam nebuvo vietos, kaip ir tūkstančiams kitų Lietuvos inteligentų, ūkininkų ar darbininkų.

Po maždaug trijų savaičių, 1952 m. kovo 22 d., A.Brako mirties liudijimą Nr. 067004 išrašiusi Tomsko civilinio biuro vedėja net nepasivargino užfiksuoti, kur jis mirė.

Skiltyje "Mirties vieta" – kaimas, miestas, rajonas, sritis, kraštas, respublika – neįrašyta nieko, tiesiog nubrėžti brūkšniai, galbūt taip buvo dangstomas pats Gulago egzistavimo faktas ir masinės kalinių mirtys.

A.Brako mirties priežastimi nurodyta sustojusi širdies veikla – populiariausia sovietinių kalinių diagnozė.

Tačiau netgi keliose eilutėse tuometė biurokratė susipainiojo savo pačios mele, nurodydama, kad įrašas apie A.Brako mirties priežastį civilinėje užrašų aktų knygoje apie mirties faktą (Nr. 287) buvo paliktas balandžio 10 d., tai yra gerokai vėliau, nei išduotas pats mirties liudijimas.

Tokia dokumentų painiava visai nenustebino Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istoriko Sauliaus Karaliaus.

"Tai tik parodo, kaip netvarkingai ir neatsakingai sovietai tvarkė savo dokumentaciją. Žinau kitą atvejį, kai Miką Rugulį sovietai pradžioje kalino Klaipėdoje, paskui Šiauliuose, kur jis ir mirė. Bet po dviejų mėnesių mirusį žmogų nuteisė 25 metams lagerio. Todėl klaidos sovietų dokumentuose visai nestebina", – teigė muziejaus istorikas.

Liudijimas: į muziejininko S.Karaliaus rankas neseniai pateko dokumentas, liudijantis, kad iš tremties grįžusį A.Brako sūnų Tautvydą, nebijodama sovietų valdžios rūstybės, globojo rašytoja I.Simonaitytė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Neįtiko ir naciams

Klaipėdos krašto dailininkas A.Brakas buvo dukart tremtinys, dukart represuotas ir galiausiai nuteistas katorgai.

Pirmą sykį tremtiniu jis tapo hitlerininkams aneksavus kraštą 1939 m. kovą.

Tik naciams perėmus Klaipėdos krašto valdymą, jis su būriu Mažosios Lietuvos šviesuolių pateko į vokiečių kalėjimą.

A.Brakas buvo apkaltintas "kova prieš krašto germanizavimą" ir tuo, kad "vykdė lietuvybės propagandą".

Po savaitės kalėjimo A.Brakui buvo leista pasirinkti: kalėjimas iki gyvos galvos arba palikti reichą per 24 valandas.

Dailininkas pasirinko tremtį ir su šeima persikėlė į Kauną.

Po gana trumpo laiko A.Brako žmona Marija su jaunesniuoju sūnumi Ramūnu grįžo į Klaipėdą, o Adomas su vyresnėliu Tautvydu pasiliko Kaune.

Tai tapo lemtingu sprendimu, nors kito pasirinkimo tuo metu jis tiesiog neturėjo.

Juodojo birželio auka

Jau vėliau, apibūdindama A.Braką (kurį gerai pažinojo), rašytoja Ieva Simonaitytė pripažino, kad jis buvo "grynuolis, kuris niekada nieko neslėpė".

I.Simonaitytės liudijimą apie A.Braką užrašė kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius ir prieš 20 metų tai publikavo dienraštyje "Klaipėda".

Rašytojos vaidmuo iš tremties grįžusiam dailininko sūnui Tautvydui bus labai reikšmingas.

Pasakojama, kai sovietų okupantai pateikė A.Brakui užpildyti asmens anketą, jis prie profesijos užrašė "dailininkas-verslininkas".

To pakako, kad bolševikų būtų pripažintas "kapitalistu" ir su pirmąja banga netinkančiųjų sovietinei Lietuvai būtų ištremtas į Sibirą.

A.Brakas kartu su sūnumi Tautvydu bei su tūkstančiais kitų lietuvių tapo Juodojo birželio aukomis.

"Tie kodiniai represinių – žmonių trėmimų operacijų pavadinimai – "Pavasaris" ar "Bangų mūša" – atsirado jau po karo. O pirmąjį 1941 metų birželio 14 dienos trėmimą patys žmonės pavadino "Juoduoju birželiu". Nors, lyginant su pokario trėmimais, jis buvo mažesnis ištremtųjų skaičiumi, bet buvo baisus tuo, kad žmones ištiko šokas, niekas tokio dalyko nesitikėjo, lietuviai tam nebuvo pasiruošę nei fiziškai, nei morališkai, todėl didesnė jų dalis ir mirė pirmąją žiemą. Tada gi pirmiausia ištrėmė daugybę Lietuvos inteligentų – tautos žiedą. Į tą srautą pateko ir A.Brakas", – kalbėjo S.Karalius.

Po varginančios kelionės gyvuliniais vagonais dailininkas su sūnumi išlipo Kamene prie Obės, bet tai buvo dar tik kančių pradžia.

Kas nulėmė tragediją?

Pirmąją tremties žiemą, per kurią išmirė labai daug pirmosios bangos tremtinių, A.Brakui vietoj pieštuko rankose teko laikyti kūjį, pradžioje jis dirbo akmens skaldykloje, paskui – plytinėje.

Po metų jis vėl buvo represuotas ir išsiųstas į Bijską Altajaus krašte.

Čia tarsi nusišypsojo laimė ir lietuvis įsidarbino Bijsko teatre, kur piešė dekoracijas, rengė vaidinimus.

Juose akordeonu grodavo jo sūnus Tautvydas.

"Tik šis iš pirmo žvilgsnio geras tremtinio darbas A.Brakui buvo pražūtingas. Į A.Brako sūnų Tautvydą įsižiūrėjo ruselė ir savo draugėms pasakė: "Šis akordeonistas bus mano". Taip ir buvo", – B.Aleknavičiui pasakojo I.Simonaitytė.

O paskui viskas rutuliojosi labai dramatiškai. A.Brakas turbūt tikėjo, kad grįš į Lietuvą, jį palaikė tai, kad vėl galėjo piešti.

Ir piešė jis senuosius Lietuvos kunigaikščius, jų mūšius su kryžiuočiais, Rambyną ir vaidilutes.

Pasak I.Simonaitytės, A.Brako marti keistai žiūrėjo į tokias uošvio "kvailystes", tad tikėtina, jog ji galėjo tiesiogiai prisidėti prie dar vienos lemiamos bausmės šiam garbiam klaipėdiečiui.

Labai įdomus faktas, kad I.Simonaitytė rūpinosi lietuvininkais tremtiniais, nebijodama netgi sovietų valdžios.

"Kai Adomas ilsėjosi, ji surinko dailininko lietuviška tematika sukurtus darbelius, iš kurių išslydo nedidutis Vydūno portretas ir išbarstė juos Bijsko gatvėse, paskelbdama, kad senis užsiiminėja antisovietine propaganda", – 2002 m. sausį rašyta dienraštyje "Klaipėda" B.Aleknavičiaus publikacijoje, parengtoje pagal I.Simonaitytės pasakojimą.

Tiek tereikėjo. Bet sovietinis teismas buvo "humaniškas" ir A.Brakui skyrė "tik" dešimtmetį katorgos.

Tai buvo galas. Paskutinieji A.Brako gyvenimo metai buvo siaubingi, dailininkas apako ir kone išprotėjo.

Svarbi šviesuomenės dalis

Dailininkas mirė 1952 metų kovo 3-iąją, po metų mirė ir J.Stalinas, tuo kaliniams suteikdamas viltį.

Tačiau tėvo reabilitacijos A.Brako sūnui Tautvydui teko laukti dar beveik keturis dešimtmečius.

"Dar vienas labai įdomus dokumentas visai neseniai pateko mums į rankas. Jame rašoma, kad T.Brakas prašo miesto vykdomojo komiteto, kad jam leistų statyti kooperatinį butą, nes jis grįžęs iš tremties neturi, kur gyventi. Jį savo bute laikinai priglaudė I.Simonaitytė, bet jis rašo, kad negali ilgai piktnaudžiauti rašytojos gerumu. Tai yra labai įdomus faktas, kad I.Simonaitytė rūpinosi lietuvininkais tremtiniais, nebijodama netgi sovietų valdžios. Istorija pamažu atsiskleidžia", – kalbėjo S.Karalius.

Dailininko sūnus Tautvydas mirė 1990 m. sausio 15 dieną, nesulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Šiandien jo tėvo, A.Brako, vardu Klaipėdoje yra pavadinta dailės mokykla – viena kūrybiškiausių uostamiesčio įstaigų, kurios ne vienas auklėtinis garsina šalį.

Miesto centre (Herkaus Manto g. 27) tebestovi namas, kuriame gyveno A.Brako šeima ir kur prieškaryje dažnai rinkdavosi Klaipėdos šviesuomenė.


A.Brako biografijos faktai

Gimė 1886 m. balandžio 5 d. Jankaičiuose, Klaipėdos apskrityje.

1908–1909 m. studijavo Paryžiaus dailės akademijoje.

Nuo 1914 m. gyveno Klaipėdoje.

1918 m. buvo Prūsų lietuvių tautos tarybos narys.

1920–1923 m., Klaipėdos kraštą valdant prancūzams, buvo Lietuvininkų susivienijimo Prūsuose tarybos pirmininkas.

1922 m. Paryžiuje Ambasadorių konferencijoje įrodinėjo, kad Klaipėdos kraštą būtina prijungti prie Lietuvos.

Per Klaipėdos sukilimą 1923 m. sausį suorganizavo Gelbėjimo komitetą.

Po Pirmojo pasaulinio karo vadovavo jaunimo draugijų sąjungai "Santara", su kitais įsteigė ir vadovavo giedotojų draugijai "Aida", kultūros ir švietimo draugijai "Aukuras", įsteigė Klaipėdos konservatoriją (muzikos mokyklą), operą, simfoninį orkestrą, Klaipėdos krašto muziejų.

Režisavo daugiau kaip 100 spektaklių, tarp jų 14 Vydūno dramų, daugeliui spektaklių piešė ir dekoracijas.

1922–1939 m. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė piešimą.

Sukūrė apie 300 grafikos, molbertinės tapybos kūrinių, buvo vienas pirmųjų XX a. lietuviškų knygų iliustruotojų, knygų grafika sudaro didžiąją jo kūrybos dalį.

Pagal jo eskizus projektuotas Lietuvos banko pastatas Pagėgiuose ir Pagėgių K.Donelaičio progimnazijos pastatas, Priekulėje – mokykla. Jo architektūriniais sprendimais naudotasi statant Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją.

1939 m. kovą Klaipėdos kraštą užėmus nacių Vokietijai, buvo kalintas, turėjo išvykti iš šio krašto. Apsigyveno ir mokytojavo Kaune.

1940–1941 m. atsisakė pasinaudoti vokiečių repatriacijos teise. 1941 m. birželį su sūnumi Tautvydu suimtas NKVD ir ištremtas į Altajaus kraštą.

1949 apkaltintas antisovietine agitacija ir nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio, penkeriems metams atimant teises ir konfiskuojant turtą.

Mirė apakęs ir netekęs sveikatos Barnaulo kalėjime 1952 m. kovo 3 d.

Šaltinis: Visuotinė lietuvių enciklopedija



NAUJAUSI KOMENTARAI

Taip, konservatoriai yra

Taip, konservatoriai yra  portretas
Ištikimi Putino samovarai. Ką padarysi, kad jie tokie Rusijos šunys. Tai senai žinomi faktai.

Jonas Lietuvis

Jonas Lietuvis portretas
Putino samovarai , matau ,maskatuoja liežuviu. Bet ką padarysi , reikia atidirbinėti , o tai tokia ištikimo šuns dalia , o iš šeimininko pusės žiūrint pareiga.

Konservagių šunys nemėgsta

Konservagių šunys nemėgsta portretas
Kai primenama landsberginės gaujos tarnystė KGB ir kenkimas Lietuvai
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių