Miuziklo „Boni ir Klaidas“ gangsteris J. Milius: jų romantikos laikai praėjo

Miuziklo klausančios mamos salėje dūsauja, mintyse įsivaizduodamos, jog pačios sėdi šalia žavingo pagrindinio veikėjo,  o vaikai užsimiršę timpčioja jų skvernus, duodami suprasti, jog patys norėtų panašių beatodairiškų nuotykių. Apie savo ir pagrindinio „Boni ir Klaido“ personažo Klaido Berou panašumus bei skirtumus pasakoja Jeronimas Milius.

– Koks Jūsų Klaidas Berou šiame miuzikle?

– „Boni ir Klaidas“ yra mano atliekamų mėgstamiausių miuziklų penketuke. Amerikiečių kompozitorius Frankas Wildhornas nevengia kurti itin didelės apimties pagrindinių partijų, tad spektakliuose tenka paplušėti ir dainuojant, ir vaidinant. Tik gaila, kad Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre šis miuziklas rodomas labai retai.

Ruošdamas vaidmenį, stengiuosi atsiriboti nuo savęs ir mąstyti taip, kaip kuriamas personažas. Tada atrandi savyje kitų charakterio spalvų, kurių realiame gyvenime manai neturįs arba jos yra prislopintos. Klaidas  yra naiviai fanatiškas, siekiantis tikslo bet kokia kaina, o man pačiam fanatizmas ar naivumas – svetimi.

– Klaidas Berou įtraukia savo merginą į nusikaltimus. Ar atsirastų kažkas, pasiryžęs paskui Jus žengti į pasaulio kraštą?

– Jei klausiate, kiek stipri mano įtaiga, tai, manau, kartais galiu būti labai įtaigus.

– Gali pasirodyti, kad miuziklas „Boni ir Klaidas“ romantizuoja gangsterių gyvenimą?

– Kiek girdėjau, Amerikoje ne taip seniai viena porelė bandė pakartoti jų kelią, bet jis greitai nutrūko. Laikai nebe tie – smarkiai ištobulėjusios technologijos Boni ir Klaido „romantiką“ jau daro nebeįmanomą. Tačiau ir šiandien kiekvienas žmogus kažką myli ir kažko nekenčia.

– Ne pirmą kartą bendradarbiaujate su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru:  dainuojate "The Beatles Show", vaidinate Jurgį Girdvainį "Velnio nuotakoje". Laikote save tikru miuziklų vilku?

– Klaipėdoje dar vaidinau Williamo Shakespeare‘o spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ bei Zigmaro Liepinio muzikinėje dramoje „Adata“. Iš viso Lietuvoje ir užsienyje esu dalyvavęs 21 miuziklo pastatyme, dar pora naujų vaidmenų laukia šiemet. Tai jūs man pasakykit, kada tampama šio žanro vilku... Žinau tik tiek, kad visąlaik tenka mokytis ir tobulėti, nes tai vienintelis kelias pirmyn.

– Kaip susidraugavote su muzika?

– Dainuodavau nuo mažens namuose, kaip ir dauguma vaikų. Niekada nelankiau muzikos mokyklos. Vis dar neturiu muzikinio išsilavinimo... Man pasiseka reikiamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje ir sutikti „tikrus“ žmones. Atsitiktinai atsidūriau klasiokų grupės repeticijoje, kur atsitiktinai sudainavau vieną dainą, ir taip viskas prasidėjo...

– Talentas Jums - duotybė ar 99 procentai sunkaus darbo?

– Man tai 50 ir 50 procentų.

– Net 14-a metų dainavote sunkiojo metalo grupėje „Soul Stealer“. Kokia muzika šiandien atskleidžia jūsų vidinį „aš“?

– Nežinau... Dabar, kai grupė išsiskirstė, man žmonės sako, kad „Roko baladėse“ su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru aš atsigaunu labiausiai ir būtent ten prasišviečia mano „vidinis aš“.

– Nupasakokite savo kasdienybę.

– Mane labiausiai žavi tai, kad neturiu kasdienės rutinos ir nereikia labai anksti keltis. Bendradarbiauju su prodiuserine kompanija „Promostar“, vadybininku sau dirbu ir pats. Jei profesionaliai ir sąžiningai atlieki savo darbą, pasiūlymų netrūksta.

– Ar esate sugalvojęs, ką veiktumėte, jei kas nors nutiktų balsui?

– Esu absoliutus optimistas ir tikiu, kad „plano B“ neprireiks. To sau ir linkiu.

– Ar scenos žvaigždės pavargsta nuo aplinkinių dėmesio?

– Lietuvoje tikrai yra savo darbais, pasiekimais užsitarnavusių žvaigždės statusą žmonių. Bet žymiai daugiau tokių, kuriems atrodo, kad jie „žvaigždės“. Man iki tikros žvaigždės dar ilgas kelias, ir stengiuosi tuo džiaugtis.

– Meilė Jūsų gyvenime.

– Aš labai myliu gyvenimą ir noriu jį nugyventi kuo prasmingiau ir laimingiau.

– Ko labiausiai nemėgstate?

– Nemėgstu anksti keltis! Bent 8-9 valandų miegas man būtinas, kad būčiau darbingas ir geros nuotaikos. Nemėgstu vėluoti. Grybų ir vorų taip pat nemėgstu.

– Jūsų gyvenimo pašaukimas?

– Nugyventi gyvenimą taip, kad pabaigoje šypsočiausi ir nenorėčiau nieko keisti.