R. Urbonas (1963–1999) į Klaipėdos kultūros lauką įsiliejo gana anksti.

Jis tapo žymiosios menininkų grupės „Doooooris“ nariu, rengė personalines parodas, dalyvavo grupinėse parodose, išsiskyrė savitu, skvarbiu aplinkos matymu, daugiausia fotografavo daiktus ir žmones kasdienėje, natūralioje aplinkoje.

Šiek tiek vėliau pradėjo giliai domėtis Rytų Prūsijos istorija, planavo leisti fotografijų albumą.

Jis nebuvo pirmas, kuris su fotoaparatu 1990-aisiais lankėsi Rusijai priklausančiuose Rytprūsiuose.

Tačiau jis, ko gero, vienintelis, kuris ne tik surado bendrų sąlyčio taškų su šiuo kraštu, bet ir sugebėjo jį nufotografuoti taip, kad jis atsiskleistų visa savo spalvų gama – nuo didingos praeities, dramatiškų likimo posūkių iki skausmingai lėto nykimo.

Skirtingai nuo kitų, R. Urboną domino tiek Kaliningrado miestas, tiek ir visas prūsiškas kraštas – atsiskyrėliški miesteliai ir atokūs kaimai.

Jis buvo įsitikinęs, kad tas kraštas nepelnytai apleistas. Griūvant Sovietų Sąjungai, ypač buvo akivaizdus spartus Rytų Prūsijos kultūrinio paveldo nykimas.

R. Urbonui rūpėjo ne tik prūsiškos architektūros likučiai, liudijantys kadaise buvusią Prūsijos karalystės provincijos didybę, ne mažiau svarbi autoriui buvo sustojusio laiko atmosfera, jausmas, kuris apnikdavo čia apsilankius – nerimas, peraugantis į sąstingį, laukimą.

R. Urbono Rytprūsių jau nebėra. Šiandien kai kas atstatyta ar iš dalies suremontuota, bet daugumoje šios teritorijos statinių neliko net griuvėsių.

Nors R. Urbonui galima priskirti ano laikmečio kronikininko vaidmenį, tačiau svarbiausia, ko gero, ne tai.

Šį nykstantį kraštą jis prisodrino naujos prasmės, egzistencinio nerimo, sulydančio prarasto laiko gėlą, realybę ir miglotą ateitį.

Šio autoriaus fotografijų paroda Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje veiks nuo vasario 12-osios iki kovo 22 d.