Prieš nuskambant pirmiesiems barokinės operos akordams Renatos Dubinskaitės pokalbis su Rodrigo Calveyra, teigiančiu, kad seniai svajojo savaip interpretuoti mistinę „Alčinos“ istoriją.
– Vieną geriausių ir mėgiamiausių Georgo Friedricho Händelio operų „Alčina“, sukurta 1735 m., atgimsta mūsų krašte. Ką šis įvykis reiškia jums asmeniškai ir Lietuvos muzikos scenai?
– Man asmeniškai tai – nuostabus pasiekimas, nes šią opera esu grojęs ne kartą ir laikau ją vienu didžiausių G. F. Händelio šedevrų. Seniai norėjau perteikti savo idėją, kaip turėtų būti interpretuojama ši opera. Ir, žinoma, esu labai laimingas, kad tai darau su savo ansambliu „Canto Fiorito“ ir Klaipėdos kameriniu orkestru. Manau, tai nuostabi galimybė parodyti klausytojams privalumus, kurie atsiranda baroko operas interpretuojant istoriškai.
– Kaip šiam pastatymui užsimezgė bendradarbiavimas tarp „Canto Fiorito“ ir Klaipėdos kamerinio orkestro?
– Jau kurį laiką intensyviai dirbame su Klaipėdos koncertų salės kameriniu orkestru ir, nuoširdžiai manau, kad tai – puikūs muzikantai. Jie ir iki šiol daug atliko istorinių kūrinių, ne tik naudodami barokinius strykus, barokinį derinimą, bet ir nuolat kviesdami išskirtinius dirigentus ir smuikininkus iš senosios muzikos pasaulio. Ši patirtis suformavo jų požiūrį ir gebėjimą natūraliai interpretuoti tokį repertuarą. Man labai gera su jais dirbti. Jaučiu didelę bendrystę su orkestro meno vadovu Mindaugu Bačkumi, kuris yra studijavęs barokinę violončelę pas labai garsų šios srities specialistą. Mintis apie „Alčiną“ jau seniai sukosi mano galvoje, o Mindaugas šią idėją labai palaikė, norėdamas pasiūlyti publikai įspūdingą, įtraukiantį baroko muzikos renginį, kuris taps pirmuoju akordu Klaipėdos koncertų salės naujame sezone.
– Kuo ši „Alčina“ bus išskirtinė?
– Interpretuodamas baroko operas ar XVII a. pradžios muziką, stengiuosi ją matyti iš to laikmečio perspektyvos, nes daugelyje atlikimų sunku atsiriboti nuo to, kas atsirado vėliau – muzikos technikos bei stiliaus pokyčių. G. F. Händelis juk nežinojo, kas bus muzikoje po jo, tad jis rėmėsi visa ankstesne tradicija – Claudio Monteverdi, Francesco Cavalli operomis ir visa XVII a. Italijos opera, pasklidusia į Prancūziją, Vokietiją, Angliją ir kitas šalis, įskaitant Lietuvą. Mano požiūris yra toks, kaip ir pirmųjų operos kūrėjų: muziką reikia suprasti pirmiausia per jos tekstą. Kaip sakė C. Monteverdi operoje „Orfėjas“, opera yra „favola in musica“ – teatras muzikoje. Tai labai graži idėja. Opera turi būti suvokiama kaip teatras, taigi, tekstas čia yra centrinis elementas, o visa kita – muzika, vizualiniai sprendimai, projekcijos – jį tik papildo, sustiprina.
Na, ir žinoma, greta Klaipėdos kamerinio orkestro styginių, naudosime senuosius pučiamuosius instrumentus, kurių ir tembras, ir artikuliacija skiriasi nuo modernių instrumentų, taip pat turėsime stiprią basso continuo komandą, kuri geba puikiai „nutapyti“ tai, kas perteikiama operos tekste. Patyrę basso continuo atlikėjai supranta kiekvieną dainuojamą žodį ir gali iliustruoti jų prasmes gausiomis muzikinėmis priemonėmis. Visa tai padės priartėti prie barokinio skambesio, kurį savo galvoje galėjo įsivaizduoti pats G. F. Händelis.
– Kodėl pasirinkote būtent operą „Alčina“?
– Be to, kad ypatingai mėgstu Handelio „Alčinos“ muziką, šis pasirinkimas yra susijęs ir su istorinės operos diena, minima Valdovų rūmuose. Šiemet sukanka lygiai 400 metų, kai Francesca Caccini sukūrė operą „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčinos salos“, skirtą Abiejų Tautų Respublikos princui, būsimam Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vladislovui Vazai. Nors sukurta praėjus 110 metų po Caccini veikalo, G. F. Händelio opera parašyta pagal tą pačią istoriją, todėl ji skambės ir Valdovų rūmuose minint istorinės operos dieną.
– F. Caccini opera turėjo ir politinę funkciją – buvo skirta pagerbti Vladislovą Vazą. Kokią reikšmę G.F. Händelio „Alčina“ gali turėti šiandienos klausytojams, ką ji mums kalba?
– Šios operos istorija yra labai emocionali. Ji kalba apie valdžią, meilę pavydą – tai yra dalykai, kurie nesikeičia per šimtmečius, tad mes lengvai galime susitapatinti su operoje perteikiamais jausmais. Kitas momentas – Alčina yra ragana, burtinininkė, operoje pilna kerų ir iliuzijų, o tai buvo patrauklu publikai visais laikais. Mitologinės fantastinės istorijos labai tinka muzikai, magija ir muzika visada eina greta. Operoje gražioji Alčinos sala tėra iliuzija, o žmonės yra paversti žvėrimis ar akmenimis. Gerieji personažai kaunasi už tai, kad iliuzijos ir burtai būtų išsklaidyti, kad būtų pamatyta tikroji tiesa. Muzika čia tampa tarsi alchemija, transformacijos elementu.
– Kodėl pasirinkote šią operą sujungti su vaizdo projekcijomis, sukurtomis naudojant dirbtinį intelektą? Ar Alčinos istoriją galima sieti su šiandienos DI iššūkiais?
– Mes visada ieškome naujų būdų pasiekti publiką, neaukodami muzikos kokybės ir nenutoldami nuo tikrosios kompozitoriaus vizijos. Vaizdo projekcijos yra viena iš priemonių, galinčių padėti šiuolaikiniam klausytojui patirti stipresnį įspūdį ir surasti emocinį ryšį su operos pasakojimu, nes jos artimesnės dabartiniams pojūčiams ir patirtims.
G. F. Händelio laikų klausytojai operos teatruose matė dekoracijas, sudėtingiausią mašineriją ir tai buvo tų laikų vizualinių efektų viršūnė. Ar G. F. Händelio muzika, atlikta ir pateikta lygiai taip, kaip anuomet, šiandien turėtų tą patį poveikį? Dauguma sutiktų, kad ne. Todėl pakvietėme menininkę Agnę Gintalaitę, kuri savo kūryboje tyrinėja dirbtinį intelektą, sukurti vizualinį šios operos pasakojimą. Su DI priemonėmis sukurti vaizdai mums yra dar gana nauji, galintys sukelti panašią nuostabą, kaip G. F. Händelio laikų operos mašinerijos.
Kita vertus, Alčinos tema išties susijusi ir klausimais, kuriuos mums kelia DI atsiradimas ir vystymasis. Vienas iš DI keliamų iššūkių – kaip atskirti, ar matome tikrą vaizdą, ar iliuziją? Tą patį klausimą nuolat kelia Alčinos veikėjai – ar tikrai matau prieš akis savo prarastą mylimąją, ar tai vėl burtai?
– Kaip manote, ar DI gali būti naudingas senosios muzikos sričiai ateityje – pavyzdžiui, atkuriant prarastas partitūras, o gal rengiant įtraukiančią edukacinę medžiagą?
– Manau, kad DI jau dabar yra naudingas daugelyje sričių. Tačiau jis vis dar yra kaip mažas vaikas, kuriam reikia atidaus vadovavimo. Be priežiūros jis gali tapti pavojingas, bet tinkamai naudojamas – tai nuostabus įrankis, kuris tik tobulės. Vienintelė grėsmė, kurią matau – per didelis pasitikėjimas DI: jei jam bus deleguota pernelyg daug, gali nukentėti turinio kokybė ir nusilpti mūsų pačių kūrybinis mąstymas.
Iš principo esu optimistiškas dėl DI, kol prisimename, kad kūrybos srityje menininkai visada turi būti vedliai.
Naujausi komentarai