G. Arlickaitė: „Scanorama“ žada rinktines patirtis kino teatre ir netikėtus atradimus

– Šių metų programoje išsirikiavo kaip niekada daug pagrindiniuose kino festivaliuose profesionalių kritikų ir žiūrovų įvertintų filmų. Kurios juostos stipriausiai ir įdomiausiai atspindi procesus, vykstančius pastarojo meto Europos kine?

– Gyvenimo ir kino gurmanams tiesiog privalu pamatyti vietnamiečių kilmės prancūzų režisieriaus Trano Anh Hungo juostą „Gurmaniška aistra“ su neprilygstamu aktorių Juliette Binoche ir Benoît Magimelio duetu, įvertintą už geriausią režisūrą Kanų kino festivalyje. Filmas nepaprastai gyvas ir vizualus – įspūdingomis kulinarijos meno metaforomis pasakojama jausmų istorija prikausto dėmesį nuo pirmos iki paskutinės akimirkos ir elegantiškai nusilenkia geriausioms prancūzų kultūros tradicijoms.

Britų režisierės Joannos Hogg juosta „Amžinoji dukra“ žada išskirtinę dovaną aktorės Tildos Swinton gerbėjams. Filme ji atlieka motinos ir dukters vaidmenis, dar kartą nustebindama asmenybės savitumu ir neribotomis aktorinėmis galimybėmis. Juosta dalyvavo Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje ir netiesiogiai pratęsia ankstesniais metais „Scanoramoje“ rodytus režisierės filmus „Suvenyras I“ ir „Suvenyras II“. Naujausias filmas tamsesnis ir paslaptingesnis, bet režisierės gerbėjai nesunkiai atpažins subtilų braižą ir dėmesingumą detalėms.

Kadras iš filmo „Amžinoji dukra“.

Portugalų režisieriaus João Canijo filmas „Blogas gyvenimas“, pelnęs Sidabrinį lokį Berlyno kino festivalyje, ir antroji diptiko dalis „Gyvenimas blogas“, patiks vertinantiems Ingmaro Bergmano braižą ir įsimins ryškiais moterų portretais. Režisierius įtaigiai atskleidžia jų pasaulio grožį ir žiaurumą, kuris nepalieka daug vilties, bet neleidžia atitraukti akių nuo ekrano, kuriame pinasi įtemptos žmogiškųjų santykių gijos ir pagarbiai nusilenkiama kino menui.

Viena ryškiausių vokiečių kino režisierių, Margaretha von Trotta savo naujausiame filme „Ingeborg Bachmann – kelionė į dykumą“ nukreipia objektyvą į vieną svarbiausių pokario austrų literatūros asmenybių. Režisierė vaizduoja trumpą, bet stiprią dviejų literatūros garsenybių – Ingeborgos Bachmann ir Maxo Frischo – meilės istoriją ir pasakoja intelektualios, savarankiškos, maištingos kūrėjos istoriją, nuostabiai atgyjančią ekrane aktorės Vicky Krieps dėka. Šią aktorę žiūrovai prisimena iš praėjusiais metais mūsų rodytos nepamirštamos juostos „Korsažas“.

Prancūzų režisierės Stéphanie Di Giusto kostiuminė drama „Rozali“ su išraiškingu aktorių Nadios Tereškevič ir Benoît Magimelio duetu apmąstys išorinio grožio ir bjaurumo temą – filmas buvo pristatytas Kanų kino festivalio programoje „Ypatingasis žvilgsnis“. Vengrų ir libaniečių kilmės austrų režisieriaus Patrico Chihos „Žvėris džiunglėse“, pristatytas Berlyno kino festivalyje, pasakoja meilės ir apsėdimo istoriją, lydimą visų laikų mėgstamiausių šokių aikštelės hitų skambesio.

– Kiekvienais metais pristatote meniniu požiūriu stiprių europietiškų komedijų, gerokai nutolusių nuo komercinių žanro pavyzdžių ir banalių siužetų. Festivalio programoje pristatomas autorinis humoras laviruoja tarp subtilių intonacijų ir negailestingos visuomenės kritikos, o meniniai sprendimai ilgam išlieka atmintyje. Į ką turėtų atkreipti dėmesį lankytojai, ieškantys originalių humoro registrų?

Subtilaus ir intelektualaus britiško humoro pavyzdžiu galėtų tapti minėtoji J. Hogg juosta „Amžinoji dukra“. Žaismingu ir grakščiu sąmoju įsimena „Gurmaniškos aistros“ veikėjų dialogai. Juodojo humoro gerbėjams nevalia praleisti rumunų režisieriaus Radu Jude satyros „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“, įtikinusios Lokarno kino festivalio kritikus skirti jai specialųjį žiuri prizą. Filmas verčia juoktis ir piktintis, svaiginančiu tempu veda žiūrovus į priekį, aštriai kritikuoja šiandieninės Rumunijos visuomenę ir nė akimirkai nepaliauja stebinti režisūrine išmone.

Kadras iš filmo „Gurmaniškos aistros“.

Šiais metais pristatome net dvi prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux komedijas. „Janikas“, Lokarno kino festivalyje pripažintas geriausiu europietišku filmu, meta iššūkį nuobodiems filmams ir įrodo, kad jam nėra vietos jų gretose. Intriguojanti, pagavi ir šmaikšti juosta linksmai šaiposi iš susireikšminusio meno pasaulio ir jo atstovų, o jam žavingai grasina su ginklu nesiskiriantis pagrindinis veikėjas – paprastas ir geraširdis apsaugos darbuotojas.

Pseudobiografinė fantazija „Daaaaaali!“ atiduoda duoklę dviem garsiausiems XX a. siurrealistams – Salvadorui Dali ir Luisui Buñueliui. Režisierius pasiskolina pasakojimo struktūrą iš filmo „Kuklus buržuazijos žavesys“, kuriame išalkusių svečių grupė niekaip negali atsisėsti prie stalo ir pavalgyti – pagrindinė juostos veikėjai žurnalistei taip pat niekaip nepavyksta paimti interviu iš ekscentriškojo Dali.

– Pasakojimai apie ekscentriškas asmenybes ragina pasidomėti, ką paruošėte žiūrovams, kino festivaliuose ieškantiems ne klasikinių siužetų ir meninių sprendimų, o protą ir jusles provokuojančių eksperimentų?

– Kino salių drąsuoliams vienareikšmiškai siūlau pasižymėti prancūzų eksperimentinio kino režisieriaus Bertrando Mandico naujausią juostą „Barbarė“, privertusią kilstelėti antakius ir išrankią Kanų publiką. Režisierius paverčia Konaną Barbarą moterimi, pakviečia keliauti su pagrindine veikėja per skirtingas epochas, pradedant priešistoriniais laikais, baigiant praėjusio amžiaus pabaigos Niujorku. Šis šmaikštus, vizualus, sąmojingas ir keistas filmas patiks visiems, jaučiantiems silpnybę žanrinio kino įdomybėms, kruvinoms scenoms ir „Dieviškajai komedijai“. Žinoma, devyniais pragaro ratais šįkart keliauja ne Dantė ir Vergilijus, o neįveikiama karžygė.   

– Kokį seansą rekomenduotumėte jauniesiems festivalio žiūrovams ir popietei su šeima?

– Jauniesiems uostamiesčio žiūrovams atvežame prancūzų režisieriaus Benoît Chieux animacinę juostą „Sirokas ir Vėjų karalystė“. Gyvas ir spalvingas filmas kviečia nusikelti į kerintį knygų ir vaizduotės pasaulį. Pagrindinė veikėja, knygų vaikams autorė, savaitgalį atvyksta prižiūrėti dviejų mažamečių draugės dukrų, bet pakirsta kūrybinio nuovargio greitai užmiega. Neprižiūrimos mergaitės stebuklingu būdu akimirksniu patenka į auklėtojos išgalvotų kūrinių pasaulį, o kaip joms seksis grįžti namo, sužinosite apsilankę kino teatro salėje. Esu įsitikinusi, kad po seanso mažiesiems žiūrovams norėsis atsiversti pamėgtas knygas ir pratęsti vakarą viliojančiuose jų pasauliuose.   

– Tradiciškai kviesite atversti ir lietuvių kino istorijos puslapius. Šiais metais pristatysite sovietinio laikotarpio literatūros ekranizacijas pagal pasaulio literatūros kūrinius, kurios atskleidžia ne tik cenzūros paženklinto laikotarpio meninę įvairovę, bet ir leidžia stebėti talentingų Lietuvos aktorių kūrybines biografijas.

– Nemokamas programos „Atvira Lietuvos kino istorija“ peržiūras šiais metais rengsime Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje. Ši vieta suteiks papildomą kontekstą, nes pristatysime vieną įsimintiniausių ekranizacijų lietuvių kine – režisieriaus Arūno Žebriūno televizijos serialą „Turtuolis, vargšas“ (1984) pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo, dramaturgo ir scenaristo Irwino Shaw romaną. Jo pirmoji dalis „Šeima“ ne tik praveria langą į Vakarų pasaulį, bet ir žavi Nelės Savičenko aktoriniu debiutu bei Jūratės Onaitytės, Liubomiro Laucevičiaus ir Valentino Masalskio sukurtais veikėjais. Serialas ne tik pristatė talentingų lietuvių aktorių ir operatorių darbą plačiajai sovietinių respublikų visuomenei, bet ir paklojo pamatus profesionaliajai serialo žanro tradicijai mūsų kine.

Verta atkreipti dėmesį, kad „Turtuolis, vargšas“ tapo sėkminga išimtimi tarp sovietinėje erdvėje įprastų ideologiškai „teisingų“ ekranizacijų. Remdamasis stipria I. Shaw pasakojimo dramaturgija, A. Žebriūnas vaizduodamas emigrantų gyvenimą Amerikoje susitelkė į amžinųjų klausimų gelmę ir laikui nepavaldžią šeimos griūties temą. Žiūrovų lauks susitikimas su aktoriumi Valentinu Masalskiu, kurio pasakojimus apie praėjusio amžiaus 7–9 dešimtmečio lietuvių kiną papildys asmeniniais prisiminimais iš filmavimo aikštelės ir palydės į išskirtinius seansus.

Programą papildys režisieriaus Almanto Grikevičiaus filmas „Ave, vita“ (1969). Vaidybinė juosta pagal vieną įdomiausių lietuviškų scenarijų, sukurtą Grigorijaus Kanovičiaus ir Vytauto Žalakevičiaus, kvies pagerbti šių metų pradžioje iškeliavusį žydų kilmės lietuvių rašytoją, scenaristą ir vertėją. Nacionaline kultūros ir meno premija įvertinto G. Kanovičius literatūra suteikė istorijai žmogiškąjį matmenį ir atskleidė Lietuvos bei Rytų Europos žydiškojo pasaulio turtingumą, o scenarijus filmui „Ave, vita“ – gebėjimą kurti modernią kino pasakojimo struktūrą.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ Klaipėdoje vyks lapkričio 13–19 dienomis.