„Amerikietiška afera“: kova už išlikimą disko stiliumi (recenzija)

Vos prieš kelias dienas „Amerikietiška afera“ laimėjo net tris „Auksinius gaublius“ už geriausius moteriškus vaidmenis ir vieną už geriausią filmą komedijos-miuziklo kategorijoje, be to, autoritetingas žurnalas „Rolling Stone“  šiam filmui skyrė 4 žvaigždutes iš 4 galimų – patį aukščiausią įvertinimą. Filmas pelnė penkis Kritikų pasirinkimo apdovanojimus ir yra nominuotas „Oskarams“.

Genialumas – paprastume

Režisierius Davidas O. Russellas yra būtent tas kino kūrėjas, kurio darbus galėtume apibūdinti – genialumas paprastume.

1999 m. išgarsėjęs juodojo humoro karine veiksmo komedija, pašiepiančia JAV politiką Persų įlankos karo metu, šis Holivudo režisierius kino pasaulyje pastaruoju metu reiškiasi ypač aktyviai. 

2010 m. mes turėjome galimybę  žiūrėti biografinę-sportinę dramą „Kovotojas“ („ The Fighter“) apie realiai egzistuojančių boksininkų  netikrų brolių Micky Ward (filme jį vaidino Markas Wahlbergas) ir Dicky Eklund (aktorius Christianas Baleas) gyvenimą ir kasdienybę, jų tarpusavio santykius, karjeros ir asmeninio gyvenimo problemas. Ši drama buvo nominuota septyniems „Oskarams“ ir du laimėjo.

2012 m.  kino teatrus pasiekė D.O. Russell‘o statytas filmas  „Optimisto Istorija“( „Silver Linings  Playbook“), sukurtas pagal debiutinę 2008 m. amerikiečių rašytojo Matthew Quicko novelę.

„Optimisto istorija“ taip pat buvo gausiai nominuota Oskarų ceremonijoje, tačiau trofėjų už geriausią pagrindinį moterišką vaidmenį išsinešė tik „Bado žaidynėse“ („ The Hunger games“, 2012) išgarsėjusi jauna ir charizmatiška aktorė Jennifer Lawrence.

O šiemet, jau nuo sausio 17 d., Lietuvos žiūrovai galės mėgautis naujausiu šio režisieriaus filmu kriminaline komedija „Amerikietiška afera“ („American Hustle“).
Visi išvardinti D.O.Russello filmai pasižymi bendrais bruožais: iki blizgesio nušlifuotais dialogais, kurie užkabina ir jų norisi klausytis ne mažiau, nei bohemiškų Woody Alleno personažų postringavimų abstrakčiomis temomis, puikiai savo vaidmenis įkūnijančiais ir perteikiančiais aktoriais bei rinktiniu muzikiniu takeliu, kurį sudaro klasika tapusios legendinių atlikėjų dainos.

Atrodo nieko ypatingo, tačiau šie elementai kiekvieną D.O.Russello filmą paverčia solidžia ir kokybiška pramoga, kuri ne tik smagi, bet ir turi savitą išliekamąją vertę.

Pagal tikrus faktus?

„Amerikietiškoje aferoje“ veiksmas vyksta JAV aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir, kaip skelbia filmo pradžioje pasirodęs užrašas, yra bent dalinai paremtas tikrais faktais.

Filmas pasakoja apie aštunto dešimtmečio pabaigoje–devinto pradžioje Federalinio Tyrimų Biuro, vykdytą operaciją pavadinimu „ABSCAM“, kurios metu už korupciją ir finansines machinacijas į kalėjimą buvo pasodinti net šeši Jungtinių Valstijų kongresmenai, senatorius, Njū Džersio valstijos senato narys bei būrys kitų aukštų valdžios šulų.

Liudininkų ir dalyvių akimis

Visa istorija pateikiama keturių personažų – sukčiaus Irvingo Rosenfeldo ( aktorius Christianas Balas), jo meilužės ir aferų bendrininkės, apsimetančios britų aristokrate, Sidney Prosser (aktorė Amy Adams), Irvingo žmonos Rosalyn ( aktorė Jennifer Lawrence) ir FTB agento Richie DiMaso (aktorius Bradley Cooperis) akimis.
Neveltui paminėjau Woody Alleną, kadangi filmo veiksmas vyksta aštuntajame dešimtmetyje, pačioje filmo pradžioje tarsi pamėgdžiojamas šio kino genijaus geriausių filmų („Ane Hol“, 1977, „Manhattanas“, 1979) stilius – fone skamba džiazas, rodoma idealizuota ir prabangi Niujorko panorama, o kiekvienas iš personažų trumpai, bet įtaigiai papasakoja, kaip jis susitiko su kitais filmo veikėjais, kokie jo santykiai su likusiais trimis ir kaip jie buvo įsivelti į visą šią istoriją.

Filmo pradžioje, vieno vakarėlio metu netikėtai susitiko cheminės valyklos savininkas, klastotų meno dirbinių perpardavinėtojas bei finansinis machinatorius Irvingas Rosefeldas ir apsimetėlė Sidney Prosser.

Tarp jų užgimsta tai, ką galima pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio. Irvingui  prisipažinus apie nelegalią veiklą, Sidney  ne tik jo neatstumia, tačiau prisijungia prie aferų.
Vėliau sukčių porelę pričiumpa agentas Richie DiMaso, kuris pasiūlo Irvingui ir Sidney konsultantų darbą, siekdamas pagauti kitus Irvingo „kolegas“.

Ši trijulė įsivelia į sudėtingą machinacijų ir apgaulės istoriją, kuri darosi vis pavojingesnė ir vis labiau komplikuota – čia įpainiojama FTB, svarbūs JAV politikai, vietinio Njū Džersio valstijos miesto meras Karmainas Polito (akt. Jeremy Renner „Išminuotojų Būrys“, 2008) ir galų gale mafija, o viską dar labiau sujaukia Richie ir Sidney santykiai bei Irvingo žmona Rosalyn, kurią labiausiai stimuliuoja ne pinigų troškimas, o pavydas ir noras atkeršyti savo vyrui bei jo meilužei.

Vienas iš filmo privalumų ir trūkumų yra tiesiogiai susijęs, su jo dramaturgija – iki pat filmo pabaigos neįmanoma nusakyti, kokie vis dėlto yra veikėjų santykiai, kas yra kieno pusėje, kas kam jaučia tikrus jausmus, o kas meluoja, kas apgaudinėja ir manipuliuoja visais kitais.

Iki pat filmo pabaigos neaišku, kas visoje šioje istorijoje laimės, o kas praloš, kas išsigelbės, o kas viską praras.
Skamba lyg psichologinis trileris, tačiau „Amerikietiška afera“ neperžengia komedijos žanrų rėmų ir lieka labiau artimas Steveno Spielbergo 2002 m. darbui „Pagauk, jei  gali“ („Catch Me If You Can“) su Leonardu DiCarpio ir Tomu Hanksu nei Bryano Singerio 1995-ųjų darbui „Paprasti įtariamieji“ („The Usual Suspects“) su Kevinu Spacey priešakyje.

Filmo metu dominuoja humoras, o pagrindinių veikėjų tarpusavio santykių aiškinimasis užgožia augančią įtampą, pavojų ir tampa svarbesnis už pačią aferų ir manipuliacijų atomazgą. Visi pagrindinių vaidmenų atlikėjai spinduliuoja charizma ir pabrėžia ryškiausius savo vaidinamų personažų bruožus. Christianas Balas klastingas, paslaptingas, pamišęs ir tuo pačiu pasitikintis savimi, Amy Adams – žavi, neturinti ko prarasti, įkūnijanti apsimestinį moterišką trapumą, retkarčiais pati pasiklystanti tarp savo dėvimų kaukių, manipuliacijų ir tikrųjų jausmų, Jennifer Lawrence personažas Rosalyn dar labiau „trenktas“ negu jos sutuoktinis Irvingas, ši moteris pasiryžusi patiems radikaliausiems veiksmams ir klastai, vien tam, kad nubaustų neištikimą sutuoktinį ir jo partnerę, na ir Bradley Cooperis – karjeristas, pasiryžęs padaryti viską, kad tik pasiektų savo užsibrėžtų tikslų.

Garso takelio šedevrai

Vienas iš D.O.Russello filmų bruožų – puikus garso takelis, kuriame skamba tik gera klasika tapusi muzika. Ne išimtis ir ši juosta, juolab, jog aštuntasis dešimtmetis – vienas turtingiausių laikotarpių pop muzikos istorijoje, tad nereikia stebėtis, jog „Amerikietiškoje aferoje“ išgirsite tokių atlikėjų, kaip bitlo Paulo Mccartney, Davido Bowie, Eltono Johno, Carloso Santanos, Donnos Summer  dainas.

Filme tikroviškai atkurti praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio rūbai, aksesuarai, prabangos detalės, šukuosenos ir t.t., todėl jį būtina pasižiūrėti visiems, kas domisi praeities mada, muzika ar tiesiog tiems, kam patiko Paulo Thomas Andersono „Pašėlusios naktys“( „Boogie Nights“, 1997) ar Briano De Palmos „Karlito kelias“ („Carlito‘s Way“, 1993).

Vos prieš kelias dienas „Amerikietiška afera“ laimėjo net tris „Auksinius gaublius“ už geriausius moteriškus vaidmenis ir vieną už geriausią filmą komedijos-miuziklo kategorijoje, be to, autoritetingas žurnalas „Rolling Stone“  šiam filmui skyrė 4 žvaigždutes iš 4 galimų – patį aukščiausią įvertinimą. Filmas pelnė penkis Kritikų pasirinkimo apdovanojimus ir yra nominuotas „Oskarams“.

Genialumas – paprastume

Režisierius Davidas O. Russellas yra būtent tas kino kūrėjas, kurio darbus galėtume apibūdinti – genialumas paprastume.

1999 m. išgarsėjęs juodojo humoro karine veiksmo komedija, pašiepiančia JAV politiką Persų įlankos karo metu, šis Holivudo režisierius kino pasaulyje pastaruoju metu reiškiasi ypač aktyviai. 

2010 m. mes turėjome galimybę  žiūrėti biografinę-sportinę dramą „Kovotojas“ („ The Fighter“) apie realiai egzistuojančių boksininkų  netikrų brolių Micky Ward (filme jį vaidino Markas Wahlbergas) ir Dicky Eklund (aktorius Christianas Baleas) gyvenimą ir kasdienybę, jų tarpusavio santykius, karjeros ir asmeninio gyvenimo problemas. Ši drama buvo nominuota septyniems „Oskarams“ ir du laimėjo.

2012 m.  kino teatrus pasiekė D.O. Russell‘o statytas filmas  „Optimisto Istorija“( „Silver Linings  Playbook“), sukurtas pagal debiutinę 2008 m. amerikiečių rašytojo Matthew Quicko novelę.

„Optimisto istorija“ taip pat buvo gausiai nominuota Oskarų ceremonijoje, tačiau trofėjų už geriausią pagrindinį moterišką vaidmenį išsinešė tik „Bado žaidynėse“ („ The Hunger games“, 2012) išgarsėjusi jauna ir charizmatiška aktorė Jennifer Lawrence.

O šiemet, jau nuo sausio 17 d., Lietuvos žiūrovai galės mėgautis naujausiu šio režisieriaus filmu kriminaline komedija „Amerikietiška afera“ („American Hustle“).
Visi išvardinti D.O.Russello filmai pasižymi bendrais bruožais: iki blizgesio nušlifuotais dialogais, kurie užkabina ir jų norisi klausytis ne mažiau, nei bohemiškų Woody Alleno personažų postringavimų abstrakčiomis temomis, puikiai savo vaidmenis įkūnijančiais ir perteikiančiais aktoriais bei rinktiniu muzikiniu takeliu, kurį sudaro klasika tapusios legendinių atlikėjų dainos.

Atrodo nieko ypatingo, tačiau šie elementai kiekvieną D.O.Russello filmą paverčia solidžia ir kokybiška pramoga, kuri ne tik smagi, bet ir turi savitą išliekamąją vertę.

Pagal tikrus faktus?

„Amerikietiškoje aferoje“ veiksmas vyksta JAV aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir, kaip skelbia filmo pradžioje pasirodęs užrašas, yra bent dalinai paremtas tikrais faktais.

Filmas pasakoja apie aštunto dešimtmečio pabaigoje–devinto pradžioje Federalinio Tyrimų Biuro, vykdytą operaciją pavadinimu „ABSCAM“, kurios metu už korupciją ir finansines machinacijas į kalėjimą buvo pasodinti net šeši Jungtinių Valstijų kongresmenai, senatorius, Njū Džersio valstijos senato narys bei būrys kitų aukštų valdžios šulų.

Liudininkų ir dalyvių akimis

Visa istorija pateikiama keturių personažų – sukčiaus Irvingo Rosenfeldo ( aktorius Christianas Balas), jo meilužės ir aferų bendrininkės, apsimetančios britų aristokrate, Sidney Prosser (aktorė Amy Adams), Irvingo žmonos Rosalyn ( aktorė Jennifer Lawrence) ir FTB agento Richie DiMaso (aktorius Bradley Cooperis) akimis.
Neveltui paminėjau Woody Alleną, kadangi filmo veiksmas vyksta aštuntajame dešimtmetyje, pačioje filmo pradžioje tarsi pamėgdžiojamas šio kino genijaus geriausių filmų („Ane Hol“, 1977, „Manhattanas“, 1979) stilius – fone skamba džiazas, rodoma idealizuota ir prabangi Niujorko panorama, o kiekvienas iš personažų trumpai, bet įtaigiai papasakoja, kaip jis susitiko su kitais filmo veikėjais, kokie jo santykiai su likusiais trimis ir kaip jie buvo įsivelti į visą šią istoriją.

Filmo pradžioje, vieno vakarėlio metu netikėtai susitiko cheminės valyklos savininkas, klastotų meno dirbinių perpardavinėtojas bei finansinis machinatorius Irvingas Rosefeldas ir apsimetėlė Sidney Prosser.

Tarp jų užgimsta tai, ką galima pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio. Irvingui  prisipažinus apie nelegalią veiklą, Sidney  ne tik jo neatstumia, tačiau prisijungia prie aferų.
Vėliau sukčių porelę pričiumpa agentas Richie DiMaso, kuris pasiūlo Irvingui ir Sidney konsultantų darbą, siekdamas pagauti kitus Irvingo „kolegas“.

Ši trijulė įsivelia į sudėtingą machinacijų ir apgaulės istoriją, kuri darosi vis pavojingesnė ir vis labiau komplikuota – čia įpainiojama FTB, svarbūs JAV politikai, vietinio Njū Džersio valstijos miesto meras Karmainas Polito (akt. Jeremy Renner „Išminuotojų Būrys“, 2008) ir galų gale mafija, o viską dar labiau sujaukia Richie ir Sidney santykiai bei Irvingo žmona Rosalyn, kurią labiausiai stimuliuoja ne pinigų troškimas, o pavydas ir noras atkeršyti savo vyrui bei jo meilužei.

Vienas iš filmo privalumų ir trūkumų yra tiesiogiai susijęs, su jo dramaturgija – iki pat filmo pabaigos neįmanoma nusakyti, kokie vis dėlto yra veikėjų santykiai, kas yra kieno pusėje, kas kam jaučia tikrus jausmus, o kas meluoja, kas apgaudinėja ir manipuliuoja visais kitais.

Iki pat filmo pabaigos neaišku, kas visoje šioje istorijoje laimės, o kas praloš, kas išsigelbės, o kas viską praras.
Skamba lyg psichologinis trileris, tačiau „Amerikietiška afera“ neperžengia komedijos žanrų rėmų ir lieka labiau artimas Steveno Spielbergo 2002 m. darbui „Pagauk, jei  gali“ („Catch Me If You Can“) su Leonardu DiCarpio ir Tomu Hanksu nei Bryano Singerio 1995-ųjų darbui „Paprasti įtariamieji“ („The Usual Suspects“) su Kevinu Spacey priešakyje.

Filmo metu dominuoja humoras, o pagrindinių veikėjų tarpusavio santykių aiškinimasis užgožia augančią įtampą, pavojų ir tampa svarbesnis už pačią aferų ir manipuliacijų atomazgą. Visi pagrindinių vaidmenų atlikėjai spinduliuoja charizma ir pabrėžia ryškiausius savo vaidinamų personažų bruožus.

Christianas Balas klastingas, paslaptingas, pamišęs ir tuo pačiu pasitikintis savimi, Amy Adams – žavi, neturinti ko prarasti, įkūnijanti apsimestinį moterišką trapumą, retkarčiais pati pasiklystanti tarp savo dėvimų kaukių, manipuliacijų ir tikrųjų jausmų, Jennifer Lawrence personažas Rosalyn dar labiau „trenktas“ negu jos sutuoktinis Irvingas, ši moteris pasiryžusi patiems radikaliausiems veiksmams ir klastai, vien tam, kad nubaustų neištikimą sutuoktinį ir jo partnerę, na ir Bradley Cooperis – karjeristas, pasiryžęs padaryti viską, kad tik pasiektų savo užsibrėžtų tikslų.

Garso takelio šedevrai

Vienas iš D.O.Russello filmų bruožų – puikus garso takelis, kuriame skamba tik gera klasika tapusi muzika. Ne išimtis ir ši juosta, juolab, jog aštuntasis dešimtmetis – vienas turtingiausių laikotarpių pop muzikos istorijoje, tad nereikia stebėtis, jog „Amerikietiškoje aferoje“ išgirsite tokių atlikėjų, kaip bitlo Paulo Mccartney, Davido Bowie, Eltono Johno, Carloso Santanos, Donnos Summer  dainas.
Filme tikroviškai atkurti praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio rūbai, aksesuarai, prabangos detalės, šukuosenos ir t.t., todėl jį būtina pasižiūrėti visiems, kas domisi praeities mada, muzika ar tiesiog tiems, kam patiko Paulo Thomas Andersono „Pašėlusios naktys“( „Boogie Nights“, 1997) ar Briano De Palmos „Karlito kelias“ („Carlito‘s Way“, 1993).

Citata iš filmo „Amerikietiška afera“:

– Noriu tau kai ką parodyt. Čia yra vienas Rembrandto darbelis, žmonės atvyksta  iš viso pasaulio, kad jį pamatytų.

– Taip, jis –  puikus.

– Tai –  klastotė.

– Ką tu kalbi, tai –  neįmanoma.

– Žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti, nes vyrukas, kuris tai sukūrė buvo toks kietas, kad visi tiki, jog tai –  originalas. Pasakyk, kas tikrasis maestro – dailininkas ar klastotojas?