Auksinę jaunimo rinktinę iškilmingai pasitiko sirgaliai

Naktį iš pirmadienio į antradienį Vilniaus oro uostas knibždėte knibždėjo krepšinio sirgalių, kurie čia pasitiko U-20 Europos čempionus.

„Šis čempionatas skyrėsi nuo ankstesnių. Prieš išvažiuojant bandėme tikėti savo pergalėmis, nors daugelis mažai tuo tikėjo, - Vilniaus oro uoste kalbėjo vyriausiasis rinktinės treneris Kazys Maksvytis. – Pradėjome čempionatą labai prastai, komandoje buvo pykčių tarpusavyje ir kitų negražių dalykų, ne daug trūko iki muštynių tarp žaidėjų ant suoliuko, tačiau sugebėjome susitvarkyti, viską išanalizavome“.

Treneris pabrėžė, kad anksčiau ši komanda buvo vadinama nenugalima, tačiau šiais metais buvo parodyta, kad ją įveikti galima. „Šią komandą galime vadinti komanda, kuri visada kovoja iki paskutinės akimirkos, nepasiduoda. Šitie vyrukai moka žaisti svarbias rungtynes“, - sakė treneris.

Komandos kapitonas Vytenis Čižauskas prisipažino, kad nesitikėjo gausių pasitiktuvių Vilniaus oro uoste. „Gal prieš čempionatą visi buvo mus jau „nurašę“, - šypsojosi kapitonas. – Buvo kalbų, kad nieko nelaimėsime. Čempionatą pradėjome pralaimėjimais, tada tikrai niekas mumis netikėjo, tačiau įrodėme, kad sugebame viską padaryti kaip vieninga komanda, nors joje ir trūko pagrindinio mūsų žaidėjo“.

Vienas komandos lyderių Edgaras Ulanovas pastebėjo, kad svarbiausia čempionate buvo tai, kad komanda sugebėjo nepalūžti pačiu sunkiausiu momentu ir atsitiesti po vangaus starto. „Žaidėme, kovojome, svarbiausi juk rezultatai yra ketvirtfinalyje, pusfinalyje ir finale. Palūžę kilome į kovą ir laimėjome vienybė dėka“, - kalbėjo E. Ulanovas.

Paklaustas, kada įvyko lūžis, kuris padėjo atsitiesti, komandos kapitonas prisiminė, kad slovėnų pergalė prieš ispanus tapo ženklu. „Tada galvojome, kad mums grupės rungtynėse padėjo ne tiek slovėnai, kiek Dievas, - šypsojosi V. Čižauskas. – Tada supratome, kad privalome išnaudoti šią progą. Iš grupės varžybų į tolimesnį etapą patekome beveik per stebuklą. Galėjome būti paskutiniai, tačiau pakilome į antrą vietą. Tuo turėjome pasinaudoti, neturėjome, ko prarasti“.

V. Čižauskas sunkiai rinko žodžius, išgirdęs klausimą, nuo ko priklauso komandos banguotas žaidimas. „Gal tai priklauso nuo nusiteikimo kovai. Kartais į aikštelę išeidavome per daug atsipalaidavę. Taip buvo ir rungtynėse su Latvija. Namie buvome juos įveikę nemažu skirtumu, o čempionate išėjome prieš juos ir gavome normaliai į šikną“, - sakė komandos kapitonas.

Treneris K. Maksvytis sulaukęs klausimo, kas laukia ateityje šios čempioniškos komandos, atrėžė: „Sugrįžimas ant žemės“.

„Norėčiau, kad ne vienas iš jų papildyti vyrų rinktinę. Tačiau dabar jie privalės pamiršti, ką laimėjo ir savo vertę pradėti įrodinėti iš naujo klubinėse komandose vyrų krepšinyje, - kalbėjo K. Maksvytis. – Jaunimo čempionatuose jie laimėjo viską. Sveiki atvykę į vyrų krepšinį, vaikinai“.

Komentaras

Arvydas Sabonis

Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas

Apie šią rinktinę galima daug kalbėti. Manau, visi stebėjo šios komandos pasirodymą Europos čempionate. Pradžia buvo ne kokia, todėl nenuostabu, kad po grupės varžybų buvo nemažai tokių, kurie tikėjo, kad ši rinktinė be Jono Valančiūno gali toli nužengti. Asmeniškai man prieš du metus patiko, kad ši komanda įrodė rungtynių su serbais metu trinti charakterį. Šiais metais ji tai įrodė dar kartą. Tai nėra būdinga mūsų lietuviškoms komandoms. Vyrai bei trenerių štabas susikaupė ir įrodė, kad komanda gali ir be ryškaus lyderio moka gražiai žaisti, bet ir laimėti. Šiuo laimėjimu vaikinai į Europos jaunių krepšinio istoriją įrašė naują pergalių seriją, kurią bus sunku pakartoti ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Jie parodė puikų pavyzdį kaip reikia kautis. Tai bus pavyzdys visoms esamoms ir būsimoms rinktinėms kaip reikia tikėti pergalėmis.  Noriu vaikinams tik palinkėti, kad neužrietų nosių, nes dabar jų karjeroje viskas tik prasidės.