Visų šventųjų dieną kauniečiai prisiminė ne tik išėjusius artimus

Nemokamos žvakės

Lietumi prapliupęs dangus žmonių srautų į miesto kapines nepakoregavo. Policijos pareigūnams reguliuojant eismą ir kreipiant vairuotojus į laisvas vietas automobilių stovėjimo aikštelėse, kiti savo transporto priemones statė atokiau ir kulniavo pėsčiomis.

„Ne cukriniai – neištirpsime“, – į dešinę ranką paėmusi maišelį su skėčiu ir keliomis žvakėmis, kairiąja pusamžė kaunietė įsikibo savo vyrui į parankę. Keturias žvakeles sutuoktiniai Viktorija ir Algirdas planavo uždegti ant tėvų, po dvi – ant pusbrolio ir šeimos draugės kapų. Pamačiusi, kad prie Petrašiūnų kapinių vartų guli laidojimo ceremonijų organizatoriaus „Rekviem“ palikti žvakių padėklai ir kvietimas, liepsnelėmis sušildyti apleistus kapus, kauniečių pora paėmė kelias. Kasmet pasigirstantys raginimai saikingiau puošti kapavietes ir taip prisidėti prie aplinkos apsaugos, kauniečių neįtikino. Jų manymu, viena kita žvakelė neišgelbės pasaulio, o Visų šventųjų dieną ir per Vėlines niekas neturi būti pamirštas.

„Mus to mokė mano tėvai. Tas pačias vertybes diegėme savo vaikams, o jie, tikiuosi, ir saviškiams“, – kalbėjo sutuoktiniai.

Nusilenks šviesuoliams

Nemokamai dalinamas žvakeles Viktorija ir Algirdas planavo uždegti ne tik ant pamirštų kapų. Kauniečių pora jomis žadėjo pagerbti ir šalies iškiliausiuosius, kurie amžino poilsio atgulė Petrašiūnų kapinių panteone. 

Daugumos jų kapavietės Visų šventųjų dieną skendo žvakių liepsnose, o gyvųjų lūpose skambėjo gražiausios istorijos. Antai, būrelis žmonių išsirikiavo prie tragiškos lemties kunigo,  teologijos mokslų daktaro Ričardo Mikutavičiaus kapo. Dėdama gėlės žiedą prie antkapio, kaunietė Zofija prisiminė šviesaus atminimo kunigo aukotas mišias ir draugės dukros santuoką, kurią jis palaimino.

„Tokie žmonės kaip Ričardas Mikutavičius gimsta kartą per šimtą, o gal ir daugiau metų. Labai gaila, kad jo kelionė žemėje baigėsi taip tragiškai“, – kalbėjo Zofija.

Gėlių žiedai krito ir ant kitų šviesuolių kapaviečių. Aplankę savo artimuosius, žmonės stojo pagerbti architekto Algimanto Kančo,  filosofo, eseisto, visuomenininko Leonido Donskio,poeto, eseisto, literatūros kritiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Navako, žinomo gydytojo akušerio ginekologo Prano Mažylio, „Vilties prezidento“ Stasio Lozoraičio, lietuvių kalbos tyrinėtojo, profesoriaus Kazimiero Būgos, kalbininko Jono Jablonskio, poetų Salomėjos Neries ar Bernardo Brazdžionio atminimo. 

Regimanto Zakšensko nuotr. 

Širdžių prezidentienė

Prieš pusmetį anapilin iškeliavusios, Petrašiūnų kapinių panteone atgulusios pirmosios šalies ponios Almos Adamkienės kapas Visų šventųjų dieną skendo žvakių liepsnose. Žmonės čia nesiliovė ėję net ir per lietų. Vieni kelią žinojo iš anksčiau, nes dalyvavo laidotuvių procesijoje, kiti amžinojo poilsio vietą atrado patys arba pasiklausę sutiktųjų.

„Valdas Adamkus vadinamas širdžių prezidentu, o ponia Alma nusipelnė širdžių prezidentienės vardo. Nepaprastumo šviesumo ir elegancijos moteris. Jos nėra, bet žmonės plūsta, o tai labai daug pasako“, – kaunietė Veronika iš kišenės ištraukė žvakelę, kurią planavo padėti ant pirmojo pasitaikiusio pamiršto kapo.

Tuščiomis, bet su pačiais gražiausiais prisiminimais prie žvakelių jūros stojo ir kaunietis Algimantas. Nors ponią A. Adamkienė pažinojo tiek, kiek ir dauguma šalies žmonių, garbaus amžiaus vyras tikino, kad šios asmenybės netektis paliko didžiulį skausmą visų širdyse. 

„Ji buvo nuostabi, ji duodavo visą savo širdį. Kaip prezidentienė ji darė didelę visuomeninę veiklą, didelį darbą. Manau, kad visų žmonių ji buvo gerbiama ir mylima“, – kalbėjo Algimantas.