Legendinių Kauno kavinių ir restoranų istorija: išskirtiniai pasakojimai

Jaunikles maudo kritikoje

Nuo aštuonerių metų Kaune gyvenanti Gražina Venckutė, miesto kavinėse ir restoranuose faktiškai nesilanko.

Moteriai ranka nekiltų mokėti 10 eurų už lėkštėje gražiai išdėliotus salotų lapus, o už pusiau keptą jautienos kumpio gabalėlį vyno padaže – du ar net triskart tiek.

"Prisimenu tuos senus gerus laikus, kai šampano butelis nekainavo 4 rublių, o už 100 g ungurio prašė 50 kapeikų", –  atsiduso išvaizdi dama.

Nepatikliai ji žiūri ir į jaunas, iš gatvės atėjusias padavėjas su nešukuotų plaukų kupetomis ant galvų, nešvariomis panagėmis, pasmukusiomis kelnėmis ir iš jų krentančiais riebiais šonais. Gražinai net baisu pagalvoti, kas dedasi tokių maitinimo įstaigų virtuvėse, jei klientams tarsi ant delno matomi padavėjai užsakymus priima apskurę ir apsileidę.

"Dabar į padavėjo darbą žiūrima nepelnytai atmestinai. Kažkada vienoje Palangos kavinėje išgirdau dviejų merginų pokalbį. "Įsivaizduoji, iškart gavau padavėjos darbą", – draugė gyrėsi draugei. Atsisukus į jas paklausiau: o ar mokslus bent kokius baigei? – Gražina įsitikinusi, kad maitinimo ir aptarnavimo sferoje besisukantys jauni žmonės privalo išmanyti ne tik patiekalus, įtrauktus į valgiaraštį, bet ir būti gerais strategais. – Iki šiol prisimenu naujametį vakarą kavinėje "Tartu". Vienai viešniai nuo bengališkos ugnelės užsiliepsnojo prisegamas šinjonas. Stovi ji, žiūri į deganti gniužulą ant žemės, o skruostais rieda juodos nuo tušo ašaros. Su kolege pribėgome, nusivedėme į tualetą, nuplovėme veidą, sušukavome ir pasodinome prie naujai dengto stalo visai kitoje vietoje, kad ši nesijaustų nepatogiai prieš likusiuosius kavinės svečius."

Pajuto prekybos malonumą

Veikiausiai dabar supratote, kad Gražina – ne priekabių ieškanti bambeklė, kuri nuolat pabrėžia kartų skirtumus.

Gražina – senųjų, legendinių, savo istorijos puslapį jau užvertusių miesto kavinių ir restoranų padavėja, turinti pakankamai kompetencijos, kad galėtų kritikuoti jaunąsias koleges.

Paklausta, kodėl pasirinko tokį darbą, Gražina tikino neturėjusi kito pasirinkimo. Į vidurinę mokyklą mama paauglę išleido labai vėlai. Baigus ją, išsvajotoms medicinos studijoms nepakako pinigų ir penketukų pažymių knygelėje.

"Greičiausiai viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai įsikūrėme Vilijampolėje, kur anksčiau gyveno žydai", – į XX a. šeštąjį dešimtmetį mintimis persikėlė moteris. Už rastus ankstesniųjų gyventojų kaulus, kuriuos sugrūdo bemaž į septynis bulvinius maišus, pasiturintis žydas tąkart vos dešimties Gražinai ir jos jaunesniam broliui atseikėjo nemažą pinigų sumą. Už atlygį mergaičiukė pirko rudos medžiagos uniforminei suknelei, sandalus broliui ir sesei. Rublių pakako net fotoaparatui.

"Tai buvo pirmas mano biznis. Jau tada dešimtmetės varlės galvoje užsifiksavo mintis, kad prekyba yra geras dalykas", – šypseną ranka dengė moteris.

Po metų Žydų ligoninėje, kur dirbo slauge, o vėliau dar ir virtuvės personalo pagalbininke, mergina nėrė į viešojo maitinimo ir aptarnavimo sferą – pasirinko virėjos-padavėjos mokymų programą. Praktiką atliko legendinėje "Vilijoje", o miesto restoranų ir kavinių direktorių dalybose atiteko "Tartu" šeimininkei.

Tądien, kai prie stalelio taisydavosi su žmona, mus įspėdavo: mergaitės, šiandien man mišios.

Tegul ateina Felicitava

Pirmaisiais metais visos "Tartu" padavėjos buvo įspraustos į juodas uniformas. Antraisiais – aprengtos skirtingų spalvų drabužiais. Gražinai teko violetinės spalvos suknelė balta apykakle.

"Pamenu vieną komišką situaciją, – pečius gaubiančią skarą žemyn timptelėjo moteris. – Aptarnavau stalelį, prie kurio sėdėjo tuo metu garsūs Klinikų medikai. Apie 1 val. nakties nusimečiau uniformą, o lėbaujančių medikų paprašiau atsiskaityti. Žiūri į mane vienas iš likusios kompanijos ir klausia: o ko jūs norite? Mane juk aptarnavo Felicitava. Prašau man ją pakviesti."

Atkaklus medikas nepasidavė nei šalia sėdėjusių damų, nei kolegų įkalbinėjimams traukti pinigus iš kišenės, todėl Gražinai teko darsyk apsivilkti violetinę uniformą ir pakartoti procedūrą. Nuo tada jaunai merginai prilipo Felicitavos pravardė.

Stilingą padavėjų ansamblį, anot pašnekovės, puikiai papildė ne tik tvarkingai sušukuoti plaukai, bet ir bateliai žudikai su sprindžio aukščio kulnu. Kai nematydavo vadovė, padavėjos juos mesdavo šalin ir šokdavo į žemakulnius.

"Jei Galkienė matytų, kaip dabar atrodo padavėjos, netektų žado, – apie reikliąją inteligentę Feliciją Galkienę, išgarsinusią "Trijų mergelių", "Pasimatymo", "Kauko" ir "Žalio kalno" restoranų virtuves, kalbėjo G.Venckutė. – Įdomu ir ką ji pasakytų apie ginekologinėmis pirštinėmis apmautas padavėjų rankas. Žinokite, vos nenugriuvau, kai kelis tokius pamačiau Pažaislio vienuolyne įsikūrusiame restorane."

Vakarieniaudavo donžuanai

Kiekvieną dieną kavinę aplankydavo šimtai žmonių. Vienai padavėjai tuo pat menu tekdavo aptarnauti iki aštuonių staliukų, o darbas neretai užsitęsdavo ir iki pirmųjų gaidžių.

"O už viršvalandžius juk niekas nemokėdavo", – lūpą prikando G.Venckutė.

Sėdėdami prie stalų, nuklotų vištienos drebučiais, Kijevo kotletais, vyniotiniais, mišrainėmis ir svaigiaisiais gėrimais, laiko sąvoką čia kaskart prarasdavo ir Tarybų Sąjungos komunistų partijos CK politbiuro nariai, ir vietinė grietinėlė.

"Būtent tada supratau, kokie menkystos gali būti vyrai. Antai vieno stambaus fabriko direktorius bent kelis kartus per savaitę ateidavo vis su kita moterimi. Tądien, kai prie stalelio taisydavosi su žmona, mus įspėdavo: mergaitės, šiandien man mišios, – moterų kolekcininko, to meto donžuano pavardės G.Venckutė nenorėjo atskleisti. – Turėjo ir pinigų, ir sveikatos  rujai. Kai atsidarė medikų bendrabutis, jis persimetė ten. Pamylėjo visas mergeles, kurios tik sutiko."

Kavinės lankytojai slėpdavo ne tik meilužes, bet ir išgertą butelių skaičių – vietoje konjako prašydavo rašyti šašlykus ar kepsnius, o išeidami žemę raižydavo ne nuo apsunkusio skrandžio, bet nuo gerokai apkvaitusios galvos.

Trys sąlygos

"Net keista, kad Kaune neliko nei vieno sovietmečio restorano, o jų būta itin prašmatnių ir išskirtinių. Neliko ir restoraninio pasaulio, kuris buvo kupinas spalvų, energijos, aistrų, intrigų, pinigų ir charakteringų tipažų", – nostalgiškai atsiduso Kęstutis Navakas, prieš griebdamasis rašytojo plunksnos, išbandęs  didžėjaus duoną.

Dvejuose to meto legendose jam teko dirbti dar jaunystėje, o patekti ten esą padėjo trys dalykai: vinilinės plokštelės, merginos ir nenoras mokytis.

"Restorane "Žalias kalnas" atsiradau dar 1980-aisiais, būdamas dešimtokas. Šalia jo veikė geriausia Kauno valgykla, kur kaulienos troškinį su svogūnais buvo galima nusipirkti už 52 kapeikas, – tiesa, dažniau nei viešojo maitinimo įstaigoje, K.Navakas įsitaisydavo restorane prie baro. – Barmenas Jonas už rublį įpildavo taurę vengriško tokajaus. Gana greit šalia prisėsdavo vietinis mafijozėlis Majoras, kurio jubiliejinis "Wrangler"  kostiumėlis kainavo keturias inteligento algas. Vėliau ateidavo dar ir toks Arūnčikas, jau dirbęs restorane tuo, kas dabar vadinama didžėjumi, ir atnešdavo man naujausių vinilų", – savo prisiminimų knygos puslapius vertė K.Navakas.

To meto geriausi restoranai, anot jo, garsėjo įspūdingomis naktinėmis programomis. "Žaliame kalne" dainavo Liutauras Čeprackas, Laima Žemaitytė, Birutė Petrikytė, Marina Granovskaja ir Romas Bubnelis, kurio anglų kalbą esą galėjo suprasti tik kirgizų turistai.

"Šoko čia Algirdo Stravinsko ir Audros Pašilytės choreografinės grupės. Pastarojoje buvo mergina, vardu Ingė. Tuo metu man aktuali. Taip ir vaikščiojau – pas ką vinilų, pas ką romantikos. Galiausiai visi nusprendė, kad galiu čia ir naudos duoti, užuot nuolat gurkšnojęs tokajų", – menininkas likimui esą neprieštaravo.

Įsitrynė į restoraną

Ant K.Navako pečių krito nemaža atsakomybė – išvaizdus šelmis padėjo merginoms, besiruošiančioms vakarinėms "Žalio kalno" programoms: parūpindavo juostinį magnetofoną, parinkdavo muziką, nušvilpdavo iš močiutės blizgučių, kuriais ji puošdavo bažnytinius drabužius. Jaunojo entuziasto pastangos buvo pastebėtos, todėl jau netrukus restorano didžėjai Alvydas su Arūnčiku jį pakvietė į slaptą kampelį, iš kurio buvo reguliuojama visa restorano muzika ir apšvietimas.

K.Navakas džiaugėsi ne tik pelnytu vyresniųjų kolegų pasitikėjimu, bet ir galimybe papildomai užsidirbti.

"Per užsakomuosius kūrinius – po 10 rublių už vieną. Sykį toks entuziastas užsakė tuomet populiarų šlagerį "Felicita" dešimt kartų iš eilės. Įdomiausias mano skelbtas sveikinimas skambėjo taip: "Kulnazaras Chudaikulovas sveikina savo draugus iš Sibiro ir siunčia jiems Alos Pugačiovos dainą "Šokis ant būgno", – užsimerkęs to meto grojaraštį sklaidė žinomas kaunietis. – Muziką leisdavome įvairią, fonoteka buvo išsami, nors egzistavo normatyvai, kiek jos turėtų būti sovietinės. Normatyvus sumaniai ignoravome."

"Žalio kalno" virtuvė taip pat buvo puiki. Eidamas į darbą K.Navakas matydavo laiptais nešamus dvimetrinius eršketus. Suraikyti jie kainuodavo kiek daugiau nei 3 rublius už porciją.

"Visokių deficitų netrūko, todėl publika rinkosi solidi, nors ir paprastas kaunietis tai galėjo sau leisti", – apie valgiaraščių pasiūlą ir kauniečių galimybes užsiminęs K.Navakas, tolesnėje istorijoje dėjo mįslingą tritaškį. – "Žaliam kalne" prasimaliau porą metų, po to buvau perkeltas į ką tik atsidariusį "Kauką". Ten, tiesą sakant, buvo dar įdomiau..."

Neprašyti svečiai – žiurkės

Su trečiuoju herojumi Robertu Černiausku susitikome viename miesto prekybos centrų. Čia iš Švėkšnos kilęs vyras jau antrą savaitę lankytojams siūlo Lietuvos ūkininkų produkciją: saldžios grietinėlės sviestą, kepenų paštetą, įvairius mėsos vyniotinius, naminę girą, medumi sulietus šimtalapius ar bemielę duoną.

"Kol kas darbo kavinėje nepasiilgstu. Žinoma, yra skirtumas, kai dirbi sau ir kai esi samdinys", – paklaustas, ar širdies nespaudžia sentimentai, R.Černiauskas purtė galvą.

Net keista, kad Kaune neliko nei vieno sovietmečio restorano, o jų būta itin prašmatnių ir išskirtinių. Neliko ir restoraninio pasaulio, kuris buvo kupinas spalvų, energijos, aistrų, intrigų, pinigų ir charakteringų tipažų.

Žengęs kiek atokiau nuo pašalinių ausų, 55-erių vyras atsirėmė į medinę lentyną, o iš buvusio Kauno menininkų namų kavinės barmeno-padavėjo, vėliau "Kipšo" kavinės direktoriaus lūpų tarsi iš gausybės rago pasipylė vienas už kitą įdomesni prisiminimai. Juose savo pėdsaką paliko ir ankstesnysis pašnekovas – poetas K.Navakas.

"Jį gerai žinau dar iš Kauno menininkų namų laikų", – santūriai šyptelėjo pašnekovas ir persikėlė į 1992-uosius, kai pirmą sykį atvėrė V.Putvinskio gatvės 56 numeriu žymėtame pastate įsikūrusios kavinės duris. Tąkart vyrą sveikino tamsiai vyšninės  spalvos medžiaga klijuotos sienos, nedideli staleliai, įspūdingi, tiesa, gerokai aptriušę krėslai ir grindų plyšiai, iš kurių kartkartėmis ūsuotus snukius kaišiojo graužikai.

"Po vieno koncerto Kauno valstybinėje filharmonijoje smuikininkas Vilhelmas Čepinskis su kompanija atėjo pietų į "menus". Sėdi visi prie stalo, valgo. Tik staiga viena moteris suriko: žiūrėkit, žiurkė! Taip, tai buvo gana įprastas vaizdas", – ramiu veidu kalbėjo R.Černiauskas.

Gėrimai į skolą

Vos kelis kilometrus nuo Laisvės alėjos nutolę menininkų namai kaip medus viliojo dailininkus, aktorius, rašytojus ir kitus bohemiškos sielos miestiečius.

Robertas neslėpė, kad labiau nei burokėlių sriubą, vyniotinį su morkomis ar kiaulienos kepsnį, svečiai mėgo išgerti. Kas vyno, kas šampano, kas konjako ar degtinės, maišytos su sultimis.

"Būdavo, ateina vienas gerai žinomas, šviesaus atminimo dailininkas ir drebančiomis rankomis sako: Robertai, duok išgerti. Kišu jam po nosimi skolos lapelį ir primenu, kiek dar negražinęs nuo ankstesnių lėbavimų. Nepaisant to, įpilu. Parduoda savo paveikslą ir atneša viską iki paskutinio cento", – vyras neslėpė, kad panašių istorijų būta ir daugiau.

Antai rūsyje apsistoję ir už patalpų nuomą gerokai prasiskolinę "Rebelheart" rokeriai net buvo užstatę savo mikrofoną. Tik atgavęs visą pinigų sumą, barmenas grupės lyderiui grąžino muzikinį rekvizitą.

"Paspaudėme rankas vienas kitam ir gražiuoju išsiskyrėme", – kavinės ilgametis darbuotojas neslėpė, kad jo stiprioji pusė buvo ne tik geniali atmintis priimant užsakymus, bet ir gebėjimas bendrauti su lankytojais. – Buvo toks nemalonus atvejis – kavinėje susimušė dvi gaujos. Atbėga vienos jų narys ir prašo paslėpti peilį, kad policija nesuimtų. Pagelbėjau. Nemoku pasakyti, koks dėkingas jis buvo ir ką man žadėjo."

Draudimai rūkaliams

Kauno menininkų namų kavinėje nuolat skambėjo taurės, o virš galvų kamuoliais kybojo cigarečių dūmų debesys. Pastarieji, anot pašnekovo, neretai atbaidydavo rūkymo priešininkus.

"Norėjome daugiau uždirbti ir sočiau pamaitinti ateinančiuosius, todėl įvedėme tam tikrų apribojimų, – nors pasirinkta taktika praretino rūkalių gretas, ištikimiausieji, pasak R.Černiausko, liko. – Rūkyti leidome tik nuo 15 val. Pamatytumėte, kas dėdavosi likus vos kelioms minutėms iki draudimo pabaigos! Sėdi, dirsčioja į laikrodį ir klausia: Robertai, ar jau galim? Aš gi einu tarp staliukų, dėlioju pelenines ir prašau dar šiek tiek luktelėti. Sulig 15 val. visi traukia cigaretes, o kartu su jomis – ir dūmą."

Neatpažįstamai pakeitus bohemos numylėtinės interjerą, rūkyti viduje buvo visiškai uždrausta. Pagrindiniu kavinės koziriu tapo skanus maistas ir smagi muzika.

"Žmonės plūdo. Deja, vietą pamėgo ir ilgapirščiai", – atsiduso pašnekovas. Po vieno tokio įžūlaus įsibrovimo kavinė neteko šaldytuvo, prikimšto svaigiųjų gėrimų.

"Laimei, nedužo nė vienas indas. Sveikas liko ir ratas virš baro, ant kurio kabinome taures", – netrukus po to R.Černiauskas su "menais" atsisveikino. Tiesa, toli nenuėjo – kavinę "Kipšas" atidarė vos už kelių šimtų metrų nuo Kauno menininkų namų, Velnių muziejuje.

Užstatęs butą, Robertas gavo pinigų kavinės remontui. Pastarasis pajuodusias erdves pavertė miestiečiams patrauklia vieta, kur už 8 litus buvo galima sukirsti burnoje tirpstančių vištienos kąsnelių ar sezamais gardintą kepsnį.

"Ten nusinešiau ir savo senąjį indą, kurį naudojau "menuose" ruošdamas turkišką kavą. Į jį pildavau smėlį, paties atvežtą iš pajūrio", – užsimerkęs R.Černiauskas gurkšnojo prisiminimus, kurie priminė turkišką kavą – juodą kaip pekla, stiprią kaip mirtis ir saldžią kaip meilė.