Išsaugojo paaukodami kitus

Vytauto Didžiojo karo muziejaus lobynuose apstu įvairiausių eksponatų ir unikalių simbolių. Įeigą į pastatą jau daug metų saugo liūtai, kurių nuotraukų galima rasta kone kiekvieno miestiečio fotoalbume. Didžiąją muziejaus salę puošia Vytauto Didžiojo skulptūra, o pakilus į antrą aukštą galima pamatyti legendinės "Lituanicos" nuolaužas.

Išskirtinis yra ir muziejaus sodelis. Čia apie lietuvių tautos ir valstybės istoriją kalba ne tik Juozo Zikaro "Knygnešys", Bernardo Bučo "Sėjėjas", Petro Rimšos "Lietuvos mokykla 1864–1904", bet ir varpai iš bokšto viršaus. Tai laikrodžio valandas mušantis buvęs cerkvės varpas, generolo Vlado Nagevičiaus ir kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos iniciatyva atgabenti kariliono varpai ir Laisvės varpas.

Palyginti su laikrodžio valandas mušančiu, tris tonas sveriančiu buvusiu cerkvės varpu, Laisvės varpas yra labai mažas.

Kaip pasakojo Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikė dr. Aušra Jurevičiūtė, anuomet varpai buvo naudojami ne tik pagrindinei funkcijai atlikti. Karo metu iš jų buvo liejamos kulkos, todėl po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos bažnyčiose varpų beveik neliko. Paaukojęs Petro Rimšos paminklą "Vargo mokykla", kelias patrankas ir kitus muziejaus eksponatus, V.Nagevičius nuo pražūties išsaugojo svarbiausius šalies simbolius. Taip muziejuje liko ir šalies kovas dėl laisvės žymintys Nepriklausomybės kovų, ir Laisvės varpai.

Laisvės simbolio debiutas

Norėdamas garsinti Lietuvos vardą, 1919 m. gegužės 9 d. Čikagos lietuvių konferencijoje advokatas Jonas Bagdžiūnas-Borden pasiūlė nulieti nepriklausomybės simbolį – Laisvės varpą. Užsakytas už surinktas aukas ir nulietas Sent Luiso metalurgijos gamykloje Laisvės varpas su rėmu svėrė 600 kg, o be jo – 500 kg.

"Ar vienas žmogus gali skambinti tokio dydžio varpu? Žinoma! Palyginti su laikrodžio valandas mušančiu, 3 t sveriančiu buvusiu cerkvės varpu, Laisvės varpas yra labai mažas", – šypsojosi A.Jurevičiūtė. Vienoje varpo pusėje įamžinti Broniaus Kazio Balučio žodžiai "O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos", kitoje – "Amerikos lietuvių seimas Lietuvai, birželio 9, 10 ir 11 d. 1919 m. Chicago, IL.L."

Pastangos: pasak A.Jurevičiūtės, V.Nagevičiaus pastangomis nuo pražūties išsaugoti kovas dėl laisvės žymintys Nepriklausomybės kovų ir Laisvės varpai. Artūro Morozovo nuotr.

Pirmą kartą varpas apie save pranešė 1919 m. birželio 8 d., didžiausiame Čikagos "Auditorium" teatre. Teatralizuotų iškilmių metu moteris, vaizduojanti Ameriką, perdavė varpą lietuviškais tautiniais drabužiais pasipuošusiai dainininkei iš Kauno Stefai Staniuliūtei. Tuo jaudinančiu momentu ir giedant "Tautišką giesmę" daugelio dalyvių skruostais riedėjo ašaros.

Keturi Laisvės varpai

Dar metus J.Bagdžiūnas-Borden su varpu klajojo po Ameriką ir rinko aukas Lietuvai, kad ji galėtų atkurti savo nepriklausomybę. Be pinigų to nebuvo įmanoma padaryti.

Pagal pirminį sumanymą jis turėjo keliauti į Vilnių, Gedimino pilies bokštą.

Paaukojusieji dolerį, galėdavo paskambinti varpu, penkis – apdovanojami atminimo ženkliuku. Įdomu tai, kad Laisvės varpas buvo skirtas visai ne Kaunui. Pagal pirminį sumanymą jis turėjo keliauti į Vilnių, Gedimino pilies bokštą. Lenkams okupavus sostinę, su sąlyga, kad atgavus nepriklausomybę bus grąžintas Vilniui, Laisvės varpas laikinai atiteko Kaunui. Atgavus Vilniaus kraštą, varpas turėjo palikti laikinąją sostinę, tačiau kol vyko diskusijos dėl Laisvės simbolio vietos, Lietuva buvo okupuota antrą kartą.

A.Jurevičiūtė pasakojo, kad Laisvės varpas Kaune pirmą kartą suskambo 1922 m. vasario 16-ąją. Pašventinęs varpą, rašytojas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas tądien jausmingai padeklamavo dar ir savo kūrybos odę "Bokšto pamokslas".

Vėliau Laisvės varpą buvo galima išgirsti politinių, karinių ir kultūrinių švenčių dienomis. Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikės žiniomis, pasaulyje yra dar trys Laisvės varpai: vienas – Meksikoje, kitas – Amerikoje, trečias – Norvegijoje, tačiau nė vienas jų taip dažnai neskambėjo kaip mūsiškis.

Galima pamatyti gyvai

Sovietų ir nacių okupacijų metu Laisvės varpas užtilo.

"Skambinti juo buvo uždrausta. Tik gėlių prie Nežinomo kareivio kapo buvo galima padėti", – dr. A.Jurevičiūtė pasakojo, kad išimtis buvo padaryta tik 1941 m. birželio 23 d., kai per Kauno radiją sukilėliai paskelbė apie nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Po šios giesmės jis nutilo dešimtmečiams. Saugumo sumetimais buvo net sutvirtinta Laisvės varpo šerdis, kad jos kas neužkliudytų.

Pirmą kartą po ilgos pertraukos Laisvės varpas ir vėl prabilo 1988 m. rudenį, kai virš Karo muziejaus bokšto buvo keliama trispalvė. Skambėjo jis ir kitų metų Vasario 16-ąją atidengiant Laisvės paminklą. Minint Lietuvos nepriklausomybės 100-metį garsusis varpas išmušė 100 dūžių. Prakalbinti tąsyk jį padėjo ir mokiniai.

"Tradicijos, kad jis turi skambėti per didžiąsias šventes, neliko. Dabar jis skamba retai", – istorikė priminė, kad neturintys progos Laisvės varpo išgirsti, jį gali pamatyti gyvai. Pagrindinė sąlyga – išankstinė registracija ir jokios aukščio baimės.