Kunigas R. Grigas: padariau tai, kuo tikėjau, kuo gyvenau

Apie paprastus dalykus

Pokalbio su kunigu Robertu susėdame "Caritas" būstinėje Kauno senamiestyje. "Čia ilgametė mano darbovietė, visada malonu užsukti", – sako pašnekovas.

Prasitarus, kad įdomu, kuo pastaruoju metu gyvena dvasininkas, jis šypteli: "Dažniausiai visi klausimai būna labai rimti, tai kartais pakalbėti apie paprastus dalykus tikrai miela."

Kunigas R.Grigas neslepia – nuo kovo vidurio besitęsiantis karantinas gerokai pakoregavo ir jo darbotvarkę – nebuvo tiesioginių susitikimų su žmonių grupėmis, daugiau laiko skirdavo maldai namuose. "Tie, kurie artimiau pažįsta, skambina, klausia patarimo ar prašo paguodos. Tai jau patarnavimas nuotoliniu būdu, telefonu. Kiekvienas kunigas turbūt turi sau artimų žmonių ratą, kurie ne vien formalių dvasininko patarnavimų ieško. Tokie žmonės ieško gilesnio bendravimo visada, ar tai būtų karantinas, ar įprastas metas", – per beveik 33-ejus kunigystės metus suprato dvasininkas.

Iki karantino kunigas Robertas daugiausia laiko skirdavo tarnystei Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, į kurią yra paskirtas sielovados darbui. "Dažnai diena prasideda tarnavimu tikintiesiems: šv.Mišios, išpažinčių klausymas, Komunijos dalijimas, Dievo žodžio skelbimas, Sakramentų teikimas, žmonių su jų visais džiaugsmais ir bėdomis išklausymas, ligonių lankymas. Jei šv.Mišios paskirtos vakare, daugiau tų darbų ir patarnavimų nusikelia į vakarą. Nuo žmogaus gimimo ir jo Krikšto iki to paskutinio palydėjimo į kapines – visas kunigo patarnavimų spektras", – vardija pašnekovas.

Kaip ir kiekvienas žmogus, kunigas Robertas prisipažįsta turįs pomėgių, kurie teikia džiaugsmą, žavi ir įtraukia. "Laisvalaikis dažniausiai būna užimtas skaitymu. Esu kinomanas, – šypteli dvasininkas. – Turiu savo mėgstamus filmus, režisierius ir žanrus, dažnai ir po daugelio metų vėl peržiūriu vieną ar kitą filmą, bandau suprasti, ką kūrėjai norėjo perteikti ar pasakyti."

Meilė knygoms Roberto gyvenime, galima sakyti, užprogramuota nuo mažens. Jis augo, kaip pats sako, mažo miestelio inteligentų šeimoje. "Amžinatilsį tėvelis buvo mokytojas Leipalingio, kur gimiau ir užaugau, mokykloje. Mama – vietos ligoninės felčerė, paskui Druskininkų greitosios medicinos pagalbos tarnyboje dirbo beveik 45 metus. Ta aplinka, kuri supo, buvo grynai humanitarinė", – atskleidžia kunigas.

Jo nuomone, kiekvienas žmogus pats renkasi savo kelią ir neturi būti savo tėvų gyvenimo kopija, bet vis dėlto pripažįsta, kad šeimos aplinka, jos vertybės, pokalbiai, požiūris į gyvenimą neišvengiamai turėjo įtakos. "Kai mėginu tarsi iš šalies pažiūrėti į save ir įvertinti savo gyvenimą dabar, kai kovą jau suėjo 60 metų, matau, kad labai daug perėmiau iš tėvų ir artimųjų aplinkos. Tai suformavo tokį šiek tiek vienašališkai humanitarinį asmenybės profilį: domina visa, kas susiję su knygomis, literatūra, kalbomis, geografija, istorija. Nuo mažens netraukė ir nedomino tikslieji mokslai", – sako R.Grigas.

Dar jaunystėje pradėjęs rašyti eiles, sovietmečiu pasirašinėdavęs slapyvardžiais Rasūnas, Skaidrūnas, Rūtautas, poezijos neišsižada ir šiandien – sako poetine kalba išreiškiantis tai, kas artima jo pasaulio supratimui.

Žurnalistikos link

Laisvalaikio pomėgiai nejučiomis sugrąžina į jaunystę, į tai, kas pakreipė eiti būtent tokiu gyvenimo keliu. Tikriausiai antruoju kunigo Roberto pašaukimu būtų galima pavadinti žurnalistiką, ir jis pats to nesikrato: "Pasisakau periodikoje, kur kviečia ar aktuali problema iškyla."

Nuo jaunų dienų domėjimasis literatūra, politika, istorijos dalykais, supanti patriotinė aplinka ir paauglystėje į rankas patekusi Lietuvos pogrindžio spauda tarsi nejučia stumtelėjo Robertą žurnalistikos link. "Jau studijų metais pradėjau pats jai rašyti, pats platinti, atsirado labai anksti sąlytis su nelegalia mūsų lietuviškąją patriotine katalikiška žurnalistika, kuri tuomet buvo už įstatymo ribų, bet buvo", – pirmuosius žingsnius prisimena pašnekovas.

Esu dėkingas savo aplinkai ir pirmiausia tėvams, kad nepatyriau spaudimo, jog turiu būti kunigas.

Daug rimtesnė jo draugystė su žurnalistika užsimezgė jau prasidėjus Atgimimui, kai 1988–1989 m. pradėjo legaliai eiti krikščioniška ir tautinė spauda, atsirado pirmais legalus katalikų žurnalas "Katalikų pasaulis", Kaune pradėtas leisti labdaros-paramos bendrijos "Caritas" žurnalas tuo pačiu vardu "Caritas", dabar pasivadinęs "Artuma".

"Buvau pakviestas savo bičiulio ir mokytojo, ką tik grįžusio iš Sibiro tremties, Sigito Tamkevičiaus į "Caritas" žurnalo redakcinę kolegiją. Asmeninių polinkių ir savamoksliškos pogrindžio patirties sukurti žurnalistikos įgūdžiai perėjo į tiesioginę ir nuolatinę veiklą. Ir tuo iš tikrųjų džiaugiuosi", – sako kunigas. Džiugino ne tik tai, kad iki tol pogrindyje darytus darbus jau buvo galima dirbti nesislepiant, bet ir susibūrę bendražygiai, tarp kurių R.Grigas mini politinius kalinius Petrą Plumpą, S.Tamkevičių, sesę Nijolę Sadūnaitę, taip pat jaunesniuosius bendradarbius, kurie daug prisidėjo leidžiant Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir kitus leidinius – tai seserys Birutė Briliūtė, Bernadeta Mališkaitė, Onutė Šarakauskaitė.

"Atėjo rezistentų, politinių kalinių, buvusių pogrindžio spaudos bendradarbių. Įsitraukė anksčiau sovietiniuose legaliuose laikraščiuose ar žurnaluose dirbę profesionalaus pasirengimo žurnalistai. Tai, žinoma, brėžė tiems mūsų leidiniams krikščionišką patriotinę kryptį. Į žurnalą "Caritas" atėjo ir daug metų drauge dirbo poetė Marytė Kontrimaitė, prozininkė Bitė Vilimaitė, tremtinių dukra Elvyra Žeižienė. Patirčių buvo įvairių, skyrėsi mūsų pasirengimas, bet galėjome susikalbėti, suprasti vieni kitus", – prisiminimais dalijasi R.Grigas.

Nespaudė būti kunigu

O kaip R.Grigo gyvenime atsirado kunigystė? "Kaip sakydavo vienas iš mūsų pogrindžio šviesulių ir dvasinio gyvenimo mokytojų kunigas Juozas Zdebskis, stengiantis save pažinti, svarbu suprasti, kas tau teikia džiaugsmą. Kas yra tavo prigimtyje, duota Dievo, ir pagal tai gali geriau suprasti, kuriuo keliu turi eiti, į ką tave Dievas kviečia", – lyg iš tolo kalbą apie savo pašaukimą pradeda kunigas Robertas.

"Ir pats klausiu savęs – kaip čia kunigystė? Kiek galiu save pažinti ir suprasti, žmoguje telpa daug įvairių dalykų, kuriuos augdamas, bręsdamas kiekvienas turi suderinti. Kunigystė atsirado galbūt suprantant to meto bendruomenės poreikius ir jaučiant pareigą tiems žmonėms pasitarnauti", – lyg atsargiai svarstydamas dėlioja žodžius dvasininkas.

R.Grigas augo tikinčioje šeimoje, tad dvasinės vertybės buvo svarbios ir artimos, o ir to meto aplinkybės, kai pats matydavo, kokį brutalų sovietinį spaudimą patiria tikintieji jau mokyklos pradinėse klasėse, kaip naikinama ir persekiojama Bažnyčia, Lietuvos kultūra ir identitetas, greitai jaunuoliui leido suprasti, kad tokia padėtis yra nenormali.

Dievo Apvaizdos dovana jis vadina aplinką, kurioje užaugo: "Lietuvos pietvakarių kampe tuo metu dirbo daug atsidavusių Bažnyčiai, patriotiškai nusiteikusių drąsių kunigų: kunigas S.Tamkevičius – Kybartuose, kunigas J.Zdebskis – Šlavantuose, iš prieškario atėjęs šviesus kunigas, buvęs nepriklausomos Lietuvos mokyklų kapelionas Albinas Deltuva – Veisiejuose, mano tėviškės klebonas Konstantinas Ambrasas. Dvasiniai autoritetai skleidė teisingas tikėjimo ir lietuvybės požiūriu nuotaikas. Nesavanaudiškų, ištikimų Kristui ir Lietuvai kunigų pavyzdys parodė to pašaukimo vertę ypač tokiomis ekstremaliomis sąlygomis."

"Esu dėkingas savo aplinkai ir pirmiausia tėvams, kad nepatyriau spaudimo, jog turiu būti kunigas, – sakinys iš R.Grigo lūpų kiek nustebina, bet čia pat pašnekovas argumentuoja: – Gyvenome jau kitokiomis sąlygomis, nei rašė Vincas Mykolaitis-Putinas "Altorių šešėlyje", nes anksčiau tėvai buvo suinteresuoti leisti vaiką į kunigus dėl įvairių šeimos turtinių aplinkybių ar prestižo, o mano laikais to materialinio intereso jau nebuvo, ir jei mokykloje išryškėdavo didesnis vaiko pamaldumas, mokytojai pradėdavo spausti, kad neitum į seminariją, nes sužalosi savo gyvenimą. Šiam pasirinkimui tuomet buvo gal net daugiau trūkumų negu pranašumų."

Pasak R.Grigo, jo tėvai net savotiškai prilaikė, primindami, kokia didelė atsakomybė prieš Dievą ir prieš žmones yra kunigystė. Ir ne dėl to, kad bijojo – buvo nekonformistiškai nusiteikę žmonės.

Bet niekas nestabdė jaunojo Roberto, priešingai, kaip pats sako, veikė jo ir kitų jaunuolių nesugadintą idealizmą: tai, kas niekinama, kas gali sukelti riziką, yra siektinas ir vertingas dalykas. O ir to meto autoritetai netiesiogiai vis užsimindavo, kad jis turįs tikėjimą, rūpi Bažnyčia, Lietuvos likimas, tad verta pagalvoti, kad gal galėtų gerai patarnauti žmonėms būdamas kunigu. "Tą mintį turėjau veikiamas gerųjų pavyzdžių ir aplinkos", – prisipažįsta Robertas, kurį nuo mažumės žavėjo Kristaus asmenybė, mokymas, o ir galimybė nesovietinės knygos bado laikais gauti geros prieškario dvasinės literatūros, vėliau –  Maceinos, Girniaus, teologijos, filosofijos veikalų, užsienio autorių vertimų padėjo įgyti reikiamų žinių dar iki kunigystės pasirinkimo ir studijų. "Neformalus, bet gilesnis tikėjimo pažinimas ir visuomenės, savo Bažnyčios ir tautos dvasinių poreikių supratimas apsisprendimą grūdelis prie grūdelio dedant ir nulėmė. Jau būdamas vyresnio amžiaus, atlikęs nesavanorišką tarnybą sovietų kariuomenėje, patyręs daug smurto, pamatęs ir gražių žmogiškumo apraiškų, galutinai priėjau prie kunigystės pasirinkimo. Studijavau pogrindžio kunigų seminarijoje ir gavau šventimus iš tuomečio vyskupo Vincento Sladkevičiaus rankų", – svarbų gyvenimo įvykį prisimena pašnekovas.

Paklaustas, ar niekada šiuo savo pašaukimu neabejojo, kunigas Robertas buvo atviras: "Abejonė visada yra tikėjimo šešėlis. Visiško aiškumo, ką turiu rinktis, kam esu skirtas ir ką turiu atlikti šiame pasaulyje, turbūt neįmanoma turėti. Apmąstant savo gyvenimą susirenka daugiau už negu prieš. Kunigo darbo neidealizuoju. Jei pasitikėdamas Dievo gailestingumu darai tai pagal to meto savo supratimą siekdamas gėrio, sulauksi ir Dievo pagalbos."

Laukti ir augti

Kunigas R.Grigas neabejotinai yra tapęs pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui simboliu, tačiau viso pokalbio metu taip ir nepavyko išgirsti, kas toje kovoje jam buvo sunku ar skausminga. Visa, ką jis darė, atrodo tarsi savaime suprantama jo gyvenimo kryptis.

"Gali skambėti truputį patetiškai, bet galvojau, kad tai yra kova už laisvę", – sako kunigas ir prasitaria visada manęs, kad ir okupuotoje Lietuvoje buvo išlikę gana daug neišreiškiamų veiksmais ar tiesioginiu pasipriešinimu, bet gyvų antisovietinių ir nepriklausomybės siekio nuotaikų. Dvasininko manymu, tam didelės įtakos turėjo vidutinio ar vyresnio amžiaus karta, dar augusi nepriklausomoje Lietuvoje, mačiusi ir karą, ir okupacijos bei represijų tikrovę. "Giminių, kaimynų, pažįstamų pasakojimai mums, jaunimui, perteikė tos nepriklausomos Lietuvos laikų vaizdą, valstybės suverenumo atributus, tuo metu jau ryškėjusius, palyginti su ta sovietine pilkuma ir skurdu, Lietuvos švietimo, kultūros ir ekonomikos pasiekimus. Okupacijos dramos, masiniai trėmimai, partizanų pasipriešinimas – mano tėviškėje tai buvo gyva ir ryšku. Visa tai sukūrė teisingą vertybių koordinačių sistemą", – neabejoja R.Grigas ir džiaugiasi visada jautęs išmintingų kunigų palaikymą. "Ir kartu protingai prilaikydavo nuo spontaniškų veiksmų. Kartais mes, jauni, iš karštakošiško maksimalizmo sumanydavome pasidaryti Molotovo kokteilį ir į kokį rajono vykdomąjį komitetą ar milicijos pastatą įmesti. Minčių kildavo visokių perskaičius kokį karo metais išleistą archyvą apie komunistų piktadarybes", – su šelmiška šypsena jaunystės prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Atsisakau duoti šią karinę priesaiką, kaip prieštaraujančią mano tautiniams ir religiniams įsitikinimams.

Jo manymu, tuomet Bažnyčia ir jos mokymas padarė didžiausią darbą, kurį ne visada įžiūri politiniai rezistentai. R.Grigo teigimu, ginčas tarp katalikiškojo pasipriešinimo, kuriam jis pats atstovavo, ir to labiau politinio nacionalistinio, kuriam atstovavo Lietuvos laisvės lyga ir Antanas Terleckas bei kiti jos lyderiai, prasidėjęs dar jo jaunystės metais, neišnyko ir dabar. "Jie siekė, kad Katalikų Bažnyčia tuo metu jau labai aiškiai pasisakytų už Lietuvos nepriklausomybę, smerktų okupaciją. Bet laikydamasi savo prigimties ir pašaukimo, nekonformistinė katalikų dalis labiau akcentuodavo kultūrinio pasipriešinimo reikšmę: pirmiausia turite subręsti kaip tvirtos asmenybės, ugdyti savo dorą, palaikyti krikščionišką moralę savo aplinkoje, palaikydami tarpusavio santykius – per tai subręs karta, kuri, susiklosčius palankioms aplinkybėms, galės Lietuvai atnešti laisvę. Nuoseklaus palaipsnio augimo kelias galbūt jaunam žmogui nedarė įspūdžio, bet buvo išmintingas ir pagrįstas", – žvelgdamas atgalios apibendrina dvasininkas, kurio įžvalgas jam pačiam dar aiškiau patvirtino kardinolas V.Sladkevičius. Kunigas Robertas puikiai pamena kardinolo žodžius, pasakytus grąžinant Vilniaus arkikatedrą tikintiesiems 1988 m.: "Laukti ir augti. Nemindykime vieni kitiems ant kulnų."

"Be asmenybės augimo, be dvasinio ir moralinio brendimo greitai pastebime, kad ir ta iškovota laisvė, ir nepriklausomybė kartais duoda ne tokių vaisių, kokių tikėtasi", – priduria jis ir neabejoja, kad be to taiki Dainuojančioji revoliucija nebūtų įvykusi. "Pasąmonės lygyje gyvavo supratimas, kad Lietuvos buvimas Sovietų Sąjungoje yra neteisinga būsena, kad mes turime būti savarankiška, suvereni tauta. Užteko proveržio, to pirmojo mitingo Vilniuje 1987 m. prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kai viešai buvo pasmerktas Molotovo–Ribentropo paktas. Kitais metais tai virto masiniu Sąjūdžiu", – laisvės kovos įvykių seką dėlioja R.Grigas.

Gėda būti komformistu

"Tikriausiai net nebuvo tokios minties, kad galite gyventi ramų sovietinio piliečio gyvenimą?" – klausiu kunigo Roberto. "Tikrai ne", – šypteli jis.

"Postmodernizmo nusivylimo nuotaika gyvenantys šiuolaikiniai žmonės gal pasakytų, kad tai buvo naivokos romantinės nuotaikos, bet tėvų požiūris, kad gėda būti konformistu, gėda siekti kokių nors privilegijų iš valdžios – įstosi į komjaunimą, tau bus lengviau įgyti aukštąjį mokslą, užimti aukštesnį postą – darė nemažą įtaką pasirinkimams. Dalis mūsų kartos jaunimo į tokius pasiūlymus žiūrėjome su panieka, kaip į bandymą papirkti. Laikėme savigarbos reikalu tokius pasiūlymus atmesti. Susiliejo romantinė iš Victoro Hugo romanų perimta pasaulėžiūra, kuri romantizavo pasipriešinimą blogiui ar karjeros siekimui, kartu su mūsų Bažnyčios katalikiškuoju mokymu, kuris nuvertindavo išorinių materialinių gėrybių, komfortiško gyvenimo siekimą. Daug svarbiau buvo tavo vidinis pasaulis, tavo santykis su Dievu, su kitais žmonėmis, su idealistiniais principais. Ir, aišku, jau vyresniųjų, perėjusių tą tremčių, represijų, tardymų gulagą, patirtis", – varomąją jėgą atskleidė R.Grigas.

Klausant pasakojimo, kokią didelę įtaką jo asmenybės formavimuisi padarė aplinka ir sutiktos asmenybės, nė kiek nebeatrodo keistas R.Grigo sprendimas neduoti priesaikos sovietų kariuomenėje, o tai tuomet atrodė netgi sunkiai suvokiama ir vargiai įmanoma.

"Taip, tai buvo labai nuoseklus pasirinkimas. Duoti priesaiką sovietinei okupacinei kariuomenei būtų reiškę tarsi viską perlaužti, sunaikinti, kas iki tol jau buvo sukūrę, sudarę mano gyvenimo esmę. Ir dvasiškai, ir fiziškai tai jau buvo neįmanoma – būtų buvęs visiškas savęs paneigimas, tarsi žiaurus savęs išprievartavimas, o to negalėjau padaryti", – noriai prisiminimais į nelengvą patirtį jaunystėje sugrįžta kunigas.

Jis atviras – svetimoje kariuomenėje, tarp kitataučių, bijojo tai padaryti, nes nežinojo, kas laukia paskui, bet pasielgti kitaip ir pasakyti tuos žodžius, kurie visiškai prieštaravo jo įsitikinimams, kuriais nė vienu netikėjo, buvo dar sunkiau. "Žmogiškai bijodamas padarinių pasirinkau tą kelią, kuris atrodė morališkai ne toks sunkus. Padariau tai, kuo tikėjau, kuo gyvenau iki tol. Iš tikrųjų dėkoju Dievui, kad davė sutikti tuos žmones, kurių pavyzdys įkvėpė šitam žingsniui, ir kad davė jėgų padaryti tai, kas buvo teisinga. Laikau šį savo pasirinkimą ir poelgį turbūt vienu iš didžiausių dovanų mano gyvenime", – prisipažįsta R.Grigas.

Tarsi sprogusi bomba

"Vietoj oficialaus privalomo teksto prieš rikiuotę pasakiau: "Aš, Robertas Grigas, Lietuvos pilietis, atsisakau duoti šią karinę priesaiką, kaip prieštaraujančią mano tautiniams ir religiniams įsitikinimams", – savo mintyse sukurtą tekstą 22-ejų jaunuolis garsiai išpyškino stovėdamas maždaug 100 jaunuolių rikiuotės akivaizdoje.

"Kazachstane, Jany Kurgano miestelyje, stepėse, faneriniame barake buvome išrikiuoti. Buvo gal pusė kaukaziečių ir pusė lietuvių. Kai pradėjau rusų kalba sakyti tą tekstą, kažkas iš greta stovėjusių lietuvių pašnibždomis pradėjo sakyti: "Ne taip, ne taip." Turbūt pamanė, kad aš suklydau ar pamiršau tekstą. Bet paskui suprato, kad nukrypimas daug didesnis ir netrukdė pabaigti. Akimirką po to stojo visiška tyla, tarsi būtų sprogusi bomba ir visus apkurtinusi", – kunigas Robertas sako ryškiai prisimenantis tą akimirką.

Pasak jo, paskui visi sušneko vienu metu, karininkai nutempė jį į štabą. "Buvo toks vienas piktas karininkas vešliais Stalino ūsais – net pamėlęs iš pykčio ir netikėtumo man sako: "Tu žinai, ką tu padarei? Tu žinai, kas tau dabar bus?" O aš daug metų jaučiau sunkumą, žinodamas kad, ko gero, paims į svetimą kariuomenę, ateis priesaikos momentas. Kankinausi, nenuspręsdamas, kaip reikės pasielgti. Ir kai tai padariau, pajutau didžiulį palengvėjimą, atrodė, kad sunkus akmuo nuslinko nuo krūtinės – toks laisvas, lengvas, kad galėtum skristi", – pasimėgaudamas praeities išgyvenimais dalijasi R.Grigas. Ir šią akimirką jaunuoliui pravertė studijų metais perskaitytas fotokopijomis išleistas Aleksandro Solženicyno "Gulago archipelagas". "Atsipalaidavęs rusiškai sakau bravūriškai, kaip tik jaunuoliai moka: "Didis rusų rašytojas Aleksandras Solženicynas sakė: geriau mirti, negu leisti sulaužyti savo dvasinį stuburą. Karininkai didelėmis apvaliomis akimis vienas su kitu susižvalgė ir su baime sako: "Jis tą, tą, kurį mes ištrėmėme, cituoja." Jokių klausimų jiems daugiau nekilo", – kunigo Roberto veidą nušviečia šypsena.

Pabuvusį kariuomenės daboklėje jaunuolį išgabeno į srities miestą Šymkentą, kur, pasak R.Grigo, susirinko aukšti karininkai ir bandė priversti duoti priesaiką, gąsdino, kad išveš į urano kasyklas, kur gyvas supūsiąs. "Pasirinkimas buvo padarytas. Meldžiausi, prašiau Kristaus ir Marijos, kad duotų jėgų išlaikyti tai, ką jau buvau padaręs, ir pavyko", – sako pašnekovas ir puikiai supranta, kad Stalino laikais jį būtų paprasčiausiai sušaudę ar įkalinę. Brežnevo laikais žinios jau pasiekdavo ir Vakarus per pogrindžio spaudą, tad, spėja R.Grigas, tikriausiai pati dalinio vadovybė nebuvo linkusi daryti didelio skandalo: nuvežė nepaklusnų kareivį į atskirąją kuopą stepių viduryje, kur buvo siunčiami tarnauti už muštynes ar kokį kitą nusižengimą nusikaltę kareiviai. "Visa tarnyba buvo sunkus katorgiškas darbas plytų gamykloje. Kartkartėmis išsikviesdavo, patardydavo, paspausdavo, bet paliko tarnauti be priesaikos", – džiaugiasi dvasininkas.

Legendinis bilietas

Sovietmečiu vietoj paso visi kariuomenėje tarnaujantys jaunuoliai gaudavo karinį bilietą. Tokį dokumentą gavo ir R.Grigas, tiesa, grafoje "Priesaika" buvo ranka įrašyta: "Neprinimal" (rusų kalba – nedavė).

Sakau ačiū Dievui, kad turėjau galimybę kaip dovaną dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės žygyje, rezistencijoje, Sąjūdyje.

"Tas dokumentas man svarbus. Kai mūsų vaikinai, tarnavę sovietų kariuomenėje, Sausio 13-ąją prie parlamento ant metalinių armatūros strypų movė savo karinius bilietus tuo parodydami, kad atsisako sovietinės savo patirties, aš ten jo nepamoviau ir dabar turiu", – prisipažįsta kunigas.

Pasak jo, atremti karinės valdžios terorą labai padėjo kitų lietuvių pozicija, nors jis to ir nesitikėjęs. "Kai galėdavo, prieidavo, sakydavo: laikykis, mes tave suprantame, palaikome, žinome, kas buvo Romas Kalanta. Tada buvo praėję dešimt metų nuo Kauno pavasario – 1982-ieji", – skaičiuoja R.Grigas, savo patirtį sovietų kariuomenėje aprašęs knygoje "Rekrūto atsiminimai", kurią dar sovietmečiu pats išleido.

Baigiantis tarnybai jaunuolis nežinojo, ar kariškiai jį paleis namo, ar sugalvos kokią bylą ir teis, ar uždarys į disciplininį batalioną kaip nusikaltusį ir pagal vidines taisykles laikys, nežinia kiek.

"Tikėjausi visko, bet 1984 m. vasarą, kai turėjo baigtis mano tarnyba, pasikvietė bataliono vadas kirgizas Akmatalijevas, kuris visada rodė didelę neapykantą man. Išsikviesdavo prieš rikiuotę ir keliolika minučių keikdavo mane, Lietuvą ir Lietuvos komunistus, kurie tikriausiai yra pasislėpę komunistų valdžios priešai, kas man ir tada, ir dabar atrodo truputį komiška, – sako dvasininkas, tuomet manęs, kad karininkas nuoširdžiai dėl savo komunistinių įsitikinimų jo nekenčia. – Pasikvietė į savo kabinetą, apkabinėtą barzdotų klasikų – Marxo, Engelso, Lenino – portretais ir raudonomis vėliavomis, padavė man karinį bilietą, paspaudė ranką ir pasakė: "Norėčiau, kad mano sūnus toks būtų." Tai man buvo pats didžiausias netikėtumas per visą tarnybos laiką."

Ar už tai kovojo?

Išgirdęs klausimą, kaip, jo akimis, atrodo nepriklausoma Lietuva, kurioje dabar gyvename, ir ar už tokią Lietuvą jis kovojo, R.Grigas prisipažįsta, kad tai vienas iš sunkesnių klausimų.

"Turbūt sąžiningai reikėtų sakyti: ir taip, ir ne. Manau, kad visi, siekiantys savo tautai, savo šaliai laisvės ir nepriklausomybės, ją mato labiau idealią, negu gali būti tikrovėje. Mato panašiai, kaip Maironio ar Milašiaus poetinėse vizijose, ir kai tai nusileidžia ant žemės, priima konkrečias politines valdymo, partijų formas, dažnai pasirodo, kaip dabar žmonės padejuoja, kad ne už tai kovojo", – svarsto pašnekovas ir neslepia, kad daug buvusių rezistentų, net ir jo buvusių bendražygių jaučia nusivylimą ir teisėtą pasipiktinimą netinkamais skaudžiais dalykais, kurie vyksta dabartinėje Lietuvos valstybėje, ypač socialinė nelygybė, valdininkų korupcija.

Vis dėlto dvasininkas mano, kad krikščionims toks nusivylimas neturi nusverti. "Sakau ačiū Dievui, kad turėjau galimybę kaip dovaną dalyvauti Lietuvos nepriklausomybės žygyje, rezistencijoje, Sąjūdyje. Aišku, nerimą kelia tokie dalykai, kurie atrodo keliantys grėsmę ir Lietuvos tautinei tapatybei, lietuvių kalbos vaidmeniui viešumoje, kai kurių partijų skatinamos ar šiek tiek idealizuojamos didesnio eurofederalizmo programos, kai neaišku, koks tautos suverenumo ir valstybės likimas bus ateityje. Man, kaip tikinčiam žmogui, kelia nerimą prigimčiai prieštaraujančių idėjų, seksualinių mažumų teisių ar prieštaraujančių katalikiškai moralei dalykų iškėlimas kaip kažko siektino. Su daugeliu bendraminčių tai viešai išsakome, kritikuojame, oponuojame ir bandome siūlyti, kaip ir pasipriešinimo laikais, mūsų supratimu, teisingesnius dalykus", – sako R.Grigas, tačiau jis įsitikinęs – blogybės nenusveria pačios nepriklausomos valstybės svarbos.

"Tai, kas pasiekta, išorinio saugumo garantijos, kurias suteikia Lietuvos buvimas NATO gynybinėje organizacijoje, daug kitų akivaizdžiai teigiamų dalykų užtikrina tautos ir valstybės išlikimą ir laisvos kūrybos teises. Visa tai, kas yra nepriimtina, destruktyvu, priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų", – primena dvasininkas.

Pasak jo, žmogaus prigimčiai duotas laimingos pabaigos troškimas susijęs su Dievo, amžinojo nekintamo gėrio ilgesiu, tačiau yra ir blogio apraiškų, kurios veikia ne tik per svetimą okupaciją, bet ir mumyse pačiuose. "Tas troškimas, kad dabar jau gyvensime ilgai ir laimingai, suprantamas ir žmogiškas, bet ne visai realus. Kad laisvė ir nepriklausoma valstybė išliktų ir tobulėtų, reikia kasdienių pastangų. Kova už laisvę tęsiasi, kol gyvename šioje žemėje", – sako sovietmečio rezistentas R.Grigas.