Kauno menininkų namuose – susitikimas su poetu Vladu Braziūnu

Kauniečiai kitą savaitę turės galimybę susipažinti su poeto, vertėjo, fotografo Vlado Braziūno kūryba - Kauno menininkų namuose (V.Putvinskio g. 56) lapkričio 5 d., pirmadienį, 18 val. vyks jubiliejinis kūrėjo vakaras „Laiko pakrašty“. Poetą kalbins aktorė Olita Dautartaitė, klarnetu muzikuos Valdas Andriuškevičius.

Vladas Braziūnas yra vienas ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos poezijos kūrėjų. V.Braziūnas – poetas, eseistas, Zigmo Gėlės, Jotvingių, Antano Miškinio, Dionizo Poškos premijų laureatas, penkiolikos poezijos knygų autorius. 

Verčia kitakalbius poetus (iš latvių, lenkų, prancūzų, hebrajų ir kt.). Fotografuoja. Yra karštas etnografijos, gimtosios tarmės puoselėtojas („... kaip tėvo švarkas bus tarmė ta/kuria lig šiol savęs klausaus“).

Pats Vladas Braziūnas prisistato lakoniškai: „Gimiau (1952), augau, mokiausi (iki 1969) Lietuvos šiaurės miestelyje Pasvaly. Vilniaus universitete mokytas daugiausia žurnalistikos ir lietuvių filologijos. Itin svarbi man buvo ir liko Vilniaus universiteto kraštotyrininkų romuva. Dirbau kultūros, literatūros leidinių redakcijose, nuo 1996 metų atsidėjau kūrybiniam darbui. Esu Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvių PEN centro, Lietuvos vertėjų sąjungos narys, Vidurio ir Rytų Europos poetų judėjimo Cap ą l’Est narys bei vienas iš jo steigėjų.“

Poetą V.Braziūną kalbinęs Alis Balbierius yra rašęs: „Kai pagalvoju apie tavo kūrybą, mano sąmonėje bando vizualizuotis kalbos medžio įvaizdis, pamažu savaime peraugantis į pasaulio medį... Maža to: tu, kaip poetas, augini po tuo medžiu savitą metakalbos medį, o apie tavo metakalbą gražiausiai yra pasakęs latvių poezijos patriarchas Knutas Skujeniekas: “Vlado Braziūno poetinis pasaulis, mano nuomone, yra įdomus ir gana neįprastas įvairių tradicijų ir įvairių poetikų lydinys. Iš pirmo žvilgsnio nesuderinamų sąvokų derinimas kartu ir praplečia pasaulį, ir padaro jį mums artimesnį. Skirtingai nei kiti jo plunksnos broliai, vartojantys daugmaž panašią poezijos techniką, Vladas Braziūnas tvirtai remiasi į žemę, medžių ir augalų šaknis. O labiau už viską – į kalbos šaknis. Į savo vaikystės – pasvaliečių tarmę, visai lietuvių tautai bendrą kalbą ir netgi – lingvistinius giminaičius latvius. (...) Braziūno poezija tarsi kuria savą metakalbą, lyg tiesia tiltą per tą upę, kuri pusantro tūkstančio metų skyrė abi mūsų kalbas. Savo paradoksalia poezijos maniera jis sugeba sulieti žodžius „priedainė“ (liet. priedainis, refrenas) ir „priedaine“ (latv. pušynas, pušynė). Tai ne tik lingvistiniai ekskursai. Tai pirmiausia dvasios darbas, pasaulio troškulys. Todėl Vladu Braziūnu galima tikėti. Tai naujas Lietuvos poezijos puslapis, stiprinantis mūsų brolybės jausmą."