Kauno istorija: Bažnyčios gatvė

Religijos ženklai

1847 m. Naujo miesto pakraštyje suplanuotos miesto kapinės buvo padalytos į tris dalis, skirtas trijų Kaune gyvenusių krikščioniškų konfesijų išpažinėjams. Pietinė kapinių dalis atiteko stačiatikiams, kurie 1862 m. pasistatė čia cerkvę. Tad ir gatvelę, ėjusią pro kapines kalno link, pavadino Cerkovnaja, lietuviškai – Bažnytinė; pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais ją taip ir vadino, o kiek vėliau įsigalėjo taisyklingesnis lietuviškas pavadinimas – Bažnyčios gatvė. Taigi, jei galvojate, kad Bažnyčios gatvėje nėra jokios bažnyčios, klystate: nėra katalikų bažnyčios, tačiau stačiatikių yra net dvi.

Pavadinimas taip prilipo, kad kauniečiai neužmiršo jo ir sovietų laikais, kai, nuo 1946 iki 1991 m. tai buvo Liudo Giros gatvė. Kadaise karštas Lietuvos nepriklausomybės gynėjas, dalyvavęs keliant Lietuvos vėliavą ant Gedimino kalno, buvęs Lietuvos žvalgybos kūrėjas ir viršininkas, Valstybės teatro direktorius, vėliau su tokiu pat atsidavimu Sovietų Lietuvą šlovinęs "liaudies poetas" gyveno netoliese, K.Būgos gatvės pradžioje, tad Bažnyčios gatve vaikščiojo dažnai.

Vaikščiojo šia gatve ir jo sūnus, anuomet studentas medikas, būsimasis sovietinis rašytojas Vytautas Sirijos Gira, ne kartą minėjęs ją savo kūriniuose. Savo romano "Raudonmedžio rojus" pagrindinio herojaus Karolio Tuleikio šeimą jis apgyvendina Bažnyčios gatvės gale: "Keistas tai buvo rajonas – čia pat kapinės su savo tyla ir dideliais lapojančiais medžiais, aristokratiška Trakų gatvė, o iš kitos pusės – spirito gamykla, skurdi Šiaulių gatvė, virtinė bordelių Vytauto prospekte ir šurmulingas geležinkelis." Viskas teisingai, gal tik į Bažnyčios gatvę išeinanti Trakų gatvė vargu ar gali būti vadinama aristokratiška, nebent ji atrodė visiškiems varguoliams.

Paradoksas: Bažnyčios gatvės pavadinimas kildinamas iš rusiško Cerkovnaja – katalikų dvasios namų čia nėra. / M. Oniščik nuotr.

Žemiški reikalai

Šalia senos Prisikėlimo cerkvės, kuriai, Lietuvai praradus Vilnių ir Lietuvos stačiatikių bažnyčios centrui persikėlus į Kauną, buvo lemta tapti katedra, 1935 m. buvo pastatyta nauja stačiatikių Apreiškimo Švč.Dievo Motinai katedra. Išskirtinį jos projektą 1932 m. sukūrė inžinierius Edmundas Alfonsas Frykas. Simboliška, kad šis E.A.Fryko kūrinys iškilo pradžioje gatvės, kurios didesnė dalis kadaise priklausė jo tėvo, taip pat inžinieriaus,  Edmundo Emilijono Fryko, valdomam dvarui. Net minėta spirito gamykla (šiandien – "Stumbras"), užimanti visą dešiniąją gatvės pusę, buvo pastatyta buvusioje Frykų žemėje.

Priešais kapines, kitame Vytauto prospekto kampe, kur 1969 m. architekto Vytauto Jurgio Dičiaus buvo sugalvotas "Buities" parduotuvės sandėlių fasado "pjūklas", nuo caro laikų stovėjo mūrinis dviejų aukštų namas su balkonais, kurio savininkas Jonas Mšaneckius, tarnavęs caro armijoje, tikriausiai kartu su ja pasitraukė į Rusiją ir nebegrįžo. Jis gyveno Brianske, o savo turtą paliko valdyti dažnai keičiamiems įgaliotiniams.

Name tilpo nemažai nuomojamų butų, Kazio Noreikos kepykla, Jono Putnos (su skirtingais kompanionais) vaistinė, o Bažnyčios gatvės fasadas puikavosi trimis krautuvių vitrinomis. Už namo stovėjo fachverkinis sandėlis su rūsiu prie gatvės ir vienas vienaaukštis medinukas sklypo gilumoje. Pats gatvių kampas buvo paliktas tuščias ir viliojo smulkius prekybininkus kaip gera vieta kioskams.

1937 m. pradžioje valdą nusipirko grūdų prekyba besiverčiančio Vulfo Fridlando šeima, kurios sumanymu, 1938 m. vienas įdomiausių tarpukario Kauno modernistų inžinierius Izaokas Trakmanas suprojektavo originalios architektūros dviejų aukštų namą. Deja, modernistinis namas Bažnyčios gatvėje pastatytas nebuvo, o šiandien toje vietoje tarpmiestiniai autobusai išleidžia keleivius.

Verslo tradicija

"Bažnyčios gatvėje – tik pamanykite – visą parą skamba, dzinguliuoja, savas dainas dainuoja degtinės fabrikas", – prisiminimais apie vaikystės Kauną dalijosi rašytoja ir žurnalistė Gintarė Adomaitytė. Didelį plotą tarp Bažnyčios, K.Būgos ir Girstupio gatvių užimantis "Stumbras" – įmonė kultūringa, garsina Lietuvą, o dainas traukia nebent jos produkcijos padauginę piliečiai. 1906 m. pastatyta degtinę gaminanti įmonė – "Kazionyj vinyj očistnyj sklad Nr. 1" – Rusijos imperijos mastu buvo labai moderni. Tarpukariu fabrikas vadintas Valstybės degtinės monopoliu.

Pastato dešinėje Bažnyčios gatvėje buvo spirito ir degtinės parduotuvė, sujungta su gyvenamuoju namu. Iš viso teritorijoje buvo trys darbuotojams skirti gyvenamieji namai. Vienas jų, nevykusiai paaukštintas, ir šiandien stovi galu į K.Būgos gatvę (K.Būgos g. 7). Netoli esančių gatvių gyventojai buvo nepatenkinti fabriko kamino skleidžiamais dūmais. Po skundo, kuriame pažymima, kad čia "nėra fabrikams skirtas rajonas", miesto valdžia net pradėjo tirti oro užterštumo priežastis.

Pramonė: jau antrą šimtmetį veikianti alkoholio gamykla – išskirtinis Bažnyčios gatvės peizažo objektas. / M. Oniščik nuotr.

Sovietiniais metais, plečiant gamyklą, bandyta prisiderinti prie jos carinės "plytų stiliaus" architektūros: statomi nauji raudonų plytų pastatai, o rekonstruojant pagrindinį Bažnyčios gatvės korpusą, jo fasade išsaugotos kraštinių rizalitų mansardos.

Medis ir mūras

Kitoje gatvės pusėje namų numeracija prasideda kažkodėl ne nuo stačiatikių katedros, o nuo sankirtos su Trakų gatve, kur mums jau pažįstamas Julis Kochanskis turėjo du senus namus ir krautuvėlę. Jo ikikarinis, t.y. prieš Pirmąjį pasaulinį karą statytas, medinukas (Bažnyčios g. 1A) ir šiandien slepiasi sklypo gilumoje.

Nuo gatvės atsišakojusiame takelyje, tarsi ant šakos auga dar keturi mediniai namai, bet ne visi jie prieškariniai: iki 1923 m. dar leidžiama buvo statyti medinius namus, o ir kaip tik tuo metu Kauno miesto plane nustatyta vadinamoji mūro kvartalo riba nebuvo visiškai aiški. Labiau stebina šiame aklagatvyje išdygęs tikras modernistinis namas (Bažnyčios g. 3) su aptakiais balkonais galuose ir į viršų šaunančia laiptinės vertikale centriniame fasado rizalite. Namą 1938 m. pasistatė "Lietūkio" darbuotojas (pareigos – mašinų skyriaus vedėjas) Justas Punkris, projekto autorius – inžinierius Marijonas Vilkelis-Čuras.

Didelis medinis namas su mansardomis (Bažnyčios g. 13) stovi atsigręžęs į pagrindinę gatvę, o galine dalimi – į aklagatvį. Šio ikikarinio namo savininkas Aleksandras Rutkauskas 1926 m. pristatė prie jo krautuvę. Mažytį priestatą projektavo pats E.A.Frykas, techninę priežiūrą patikėjęs jaunam statybos technikui Vsevolodui Kopylovui.

Sustokime prie Bažnyčios ir K.Būgos gatvių sankryžos. Kraštinis Bažnyčios gatvės atkarpos sklypas priklausė gydytojui Pranui Gudavičiui, o pačiame gatvių susikirtime stovėjo vienaaukštė raudonų plytų pirtis.

Funkcionalu: po medinio pastato Bažnyčios g. 13 stogu būta ir gyvenamojo būsto, ir krautuvės. / M. Oniščik nuotr.

Šiame rajone vandentiekio nebuvo, tad pirtimi mielai naudojosi aplinkiniai gyventojai. Pastatėlis buvo išlindęs už naujos gatvės statybos linijos, be to, prie jo buvo netvarkingas nuotekų šulinys, tad 1927 m. pirtį teko uždaryti.

Iš rankų į rankas

1928 m. šeima šį sklypą pardavė ir nusipirko dalį valdos K.Donelaičio gatvėje, kur tas pats E.A.Frykas jiems suprojektavo didelį, art deco stiliumi dekoruotą namą (Gedimino g. 48 / K. Donelaičio g. 21). O čia, Bažnyčios gatvėje, naujas sklypo savininkas Leonas Čuplinskas 1931 m. pasistatė dviejų aukštų su pusrūsiu namą. Projekte, kurį 1930 m. sukūrė architektas Eduaras Peyeris, matome puošnų fasadą su art deco elementais: simetriškai kraštuose pakibę balkonai apačioje turėjo bumbulais užsibaigiančius tarsi piltuvus. Dokumentuose pažymėta, kad pastatytas namas atitinka projektą. Tačiau iš viso buvusio grožio liko tik geometrinėmis figūromis skaidytas, keistai asimetriškas laiptinės langas netinkuotame kiemo fasade.

Buvusioje pirtyje L.Čuplinskas norėjo įrengti krautuvę, bet leidimo negavo. Gyvenamuoju virtęs senas namas dar ilgai stovėjo ant kampo. O 1935 m. valdą nusipirko kun. Julijonas Korsakas su seserimi Zofija Kukštiene, gyvenę Gubernijos dvare Šiauliuose. Tais metais kun. J.Korsakas buvo paskirtas Kairių parapijos klebonu; kam jam reikėjo sklypo su namu Kaune, neaišku. Belieka pridurti, kad visi buvę šio sklypo savininkai – Gudavičiai, Čuplinskai, kun. J.Korsakas – 1944 m. pasitraukė į Vakarus.