Su A. Kanapieniu kalbasi krizių centro psichologė Dovilė Bubnienė.

- Arūnai, šiuo mūsų pokalbiu baigiasi akcijos „Kauno vyrai už visuomenę be smurto!“ interviu  su pilietiškais Kauno vyrais ciklas. Kartu su dienraščiu „Kauno diena“ esate šios akcijos rėmėjas. Kauno apskrities vyrų krizių centro projektams paramą jūsų įmonė, o ir pats asmeniškai, skiri jau ne pirmi metai.

-  Taip. Man atrodo, svarbu paremti jūsų socialinius projektus, juk jie orientuoti į tai, kad visuomenėje gyventi būtų saugiau. Pernai parėmėme Kauno apskrities vyrų krizių centro savižudybių prevencijos projektą, šiemet mums atrodė svarbu prisidėti prie prasmingos akcijos,  kuria Kauno vyrai atskleidžia savo požiūrį į vieną iš visuomenės problemų.

- Leisk dar kartą padėkoti už paramą ir norą prisidėti, sprendžiant socialines problemas. Kaip tu pats  vertini smurto reiškinį?

- Na, tai negerai, nesmagu, nesaugu. Įspūdis toks, kad smurto labai daug. Aš norėčiau, kad  būtų mažiau. Sutinku, kad reikia kalbėti ir apie skaudžius dalykus visuomenėje, nes kaip kitaip pasakysi, kas yra blogai. Todėl ir priimtas sprendimas paremti akciją.

- Kodėl tau tai svarbu?

- Aš esu tėvas ir tai svarbiausia priežastis. Bet taip pat man norisi, kad ir kitiems būtų saugu gyventi.

- Pakalbėkime apie smurtą artimoje aplinkoje. Juk tai smurtas prieš artimiausius žmones. Prieš vaikus, tėvus, sutuoktinį.

- Nepateisinu. Galvoju, jei jau šeimoje nepavyksta gerbti vienas kito ir nebėra noro stengtis, geriau apsispręsti skirtis. Smurtas prieš vaikus yra baisus dalykas. Kai skaitau apie sumuštus, apleistus, iš tėvų namų atvežtus vaikus, tiesiog nerandu žodžio, kaip apibūdinti tokius gimdytojus. Su vyrais kartais padiskutuojame ta tema, man atrodo, daugelis vyrų yra mokyti saugoti ir ginti silpnesnį.  Todėl nesuvokiama, kad prieš tą silpnesnį kažkas smurtauja.

- Kaip tu manai, kokios to priežastys?

- Manau, kad didelę žalą daro alkoholis. Juk jei išgėręs, tai blaivaus proto nerasi. Jei išgėręs daug, proto visai nėra. Taip pat ir auklėjimas - žinau, kad tose šeimose, kur buvo smurtaujama, užaugę vaikai išmoksta tokio elgesio ir paskui jį kartoja. Gal ir nepriteklius, nedarbas, mažos pajamos prisideda.

- Kalbi apie kasdienį, užsitęsusį stresą?

- Kai žmogus nuolat jaučia įtampą, galvoja kaip aprūpinti šeimą, sumokėti mokesčius ir pan., o atsipalaiduoti deramai nemoka, tai ir laimės bei džiaugsmo nejaučia. Jį viskas tik dar labiau nervina. Kai pykčio prisikaupia iki viršaus, tada jis kaip ugnikalnis prasiveržia. Žinoma, tai ne pateisinimas dėl smurtavimo, o tik bandymas suprasti.

- Ar manai, kad smurtavusį žmogų reikia suprasti?

- Taip, manau, kad reikia ir suprasti, ir jam padėti. Kai žmogus pasielgia netinkamai, vėliau jis dažniausiai tai supranta. Jei sveikai mąstantis, tai jam dėl to ir gėda, ir kaltas jaučiasi. Jei tokį žmogų visuomenė atstums, geriau nebus niekam – nei jam, nei visuomenei.

- Ką tokiam žmogui daryti?

- Gal jam reikia kreiptis į specialistus,  keisti elgesį, gal gydytis nervus, gal nebevartoti alkoholio, gal keisti aplinką, kurioje gyvena ar dirba. Suprantama, jei jis labai nusikalto, turi sulaukti ir atitinkamos bausmės už tai, vien supratimas tokiu atveju jau nepadės.

- Ar gali žmogus pasikeisti? Yra labai tuo abejojančių.

- Manau, kad gali, Dovile, jei tikrai nori. Kiekvienas iš savo patirties gali pasakyti, kad norėdamas kažko pasiekti, sugeba elgtis kitaip.

- Arūnai, skirdamas paramą mūsų projektams, tu ir visos įmonės kolektyvas jau prisideda prie problemos sprendimo paieškų. Na, o ką dar galime padaryti kiekvienas iš mūsų, tavo nuomone?

- Kiekvienas turime, kur tobulėti - tiek namuose, tiek darbe. Su metais įgyjame daugiau patirties ir išminties. Negalime būti abejingi kitiems, nes patys šioje visuomenėje ir gyvename.

- Nuoširdus ačiū tau!

Akcijos organizatorius Kauno apskrities vyrų krizių centras

Akcijos rėmėjai: dienraštis „Kauno diena“, UAB „Naujasis šilelis“, Kauno miesto savivaldybė, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.