Jėzuitų gimnazijos direktorius: dabar jaučiuosi kaip mokinys

"Brolio Virgilijaus išėjimas visiems jėzuitams buvo emocinis sukrėtimas. Neteisiu ir nevertinu, tik noriu, kad kiekvienas būtų laimingas ir išnaudotų siųstas dovanas", – tarsi maldai sunėręs rankas pokalbį pradėjo kunigas jėzuitas.

Dar prieš dešimtmetį sulaukęs pasiūlymo pagalvoti apie vadovaujamąjį postą vienoje prestižiškiausių šalies mokyklų, R.Gurkšnys buvo kategoriškas. Vis dėlto šių metų vasara jam tapo lemtinga. Netikėtas V.Sauliaus sprendimas trauktis iš Jėzuitų ordino ir Jėzaus draugijos, R.Gurkšnį privertė iš naujo įvertinti savo galimybes ir šį kartą pasakyti "taip".

"Gimnazijoje dirbo daugybė kunigų ir keitėsi jie kas kelerius metus, todėl žmonės jau pratę prie pokyčių. Juolab kad šiais laikais viskas keičiasi – ir vadovai, ir darbuotojai. Toks gyvenimas", – paklaustas, kaip Rugsėjo 1-ąją išvydę jį, o ne V.Saulių reagavo gimnazistai, santūriai šyptelėjo R.Gurkšnys.

– Kuo buvote pranašesnis už kitus kandidatus gimnazijos vadovo kėdei užimti?

– Tinkamai pasirengusių kandidatų pirmiausia ieškota tarp mokytojų ir administracijos darbuotojų. Neradus gimnazijos bendruomenės narių, kurie atitiktų keliamus kriterijus, tolesnės paieškos vyko tarp jėzuitų, kurie anksčiau jau dirbo tokį darbą. Mano pranašumai? Penkerius metus dirbau Jėzuitų šv.Kazimiero bažnyčios rektoriumi, prieš tai – Kauno šv.Pranciškaus Ksavero bažnyčios rektoriumi. Ne naujiena man ir Kauno jėzuitų gimnazija. Joje beveik dvejus metus dirbau kapelionu ir tikybos mokytoju, todėl bent pusę viso kolektyvo iki šiol gerai pažįstu. Kitas mano pranašumas – magistro studijos. Šalia teologijos turiu viename Čikagos universitete įgytą vadybos ir organizacijų elgsenos studijų magistro laipsnį. Beje, visos mano studijos baigtos užsienyje: filosofijos bakalauras – Jėzuitų filosofijos aukštojoje mokykloje Miunchene, teologijos – Jėzuitų aukštojoje teologijos mokykloje Bostone. Atsižvelgdamas į tai provincijolas Gintaras Vitkus mane ir paskyrė į tokias pareigas.

– Pasiūlymas vadovauti Jėzuitų gimnazijai buvo netikėtas?

– Dar prieš dešimt metų provincijolas manęs paklausė, ar galėčiau ruoštis šioms pareigoms. Tada atsakiau, kad savęs neįsivaizduoju direktoriaus kėdėje. Dabar esu kiek drąsesnis priimti šias pareigas, todėl sulaukęs pasiūlymo nenustebau. Atvirkščiai – savęs paklausiau, kokios galėtų būti priežastys, kad atsisakyčiau pasiūlymo. Patirties trūkumas, švietimo sistemos pažinimo stoka? Taip, galbūt. Vis dėlto "už" buvo daugiau nei "prieš". Jėzuitu esu nuo 1992-ųjų, todėl žinau visą sistemą. Lietuvoje turime tik dvi jėzuitų gimnazijas ir po bažnyčią Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, todėl kiekvienas mūsų turime būti pasiruošęs prisidėti prie centrų veiklos stiprinimo ir prisiimti vienokias ar kitokias pareigas šiose institucijose.

– Anksti klausti, bet ar galėtumėte save vadinti idealiu vadovu?

– Nesu idealus vadovas. Tikiuosi, kad direktorius, kuris ateis po manęs, bus išugdytas tarp šių sienų, nes dauguma čia dirbančių mokytojų atitinka dvasingumo ir akademinius reikalavimus, yra svarbūs katalikiškoje ugdymo įstaigoje. Galbūt tam ir atėjau čia, kad ugdyčiau sėkmingai dirbantį vadovą. Su savo ugdomojo vadovavimo patirtimi galiu padėti žmonėms dar labiau atsiskleisti ir išnaudoti visus talentus, kuriais jie yra apdovanoti.

– Anksčiau dirbote ir Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Įžvelgėte skirtumą tarp jos ir Kauno jėzuitų gimnazijos?

– Ilgą laiką bendravau su Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktoriumi Artūru Sederevičiumi. Jis pasakodavo apie savo iššūkius, planus, projektus, kartais klausdavo patarimo, todėl šiek tiek esu susipažinęs su šia vieta. Ne, kruopščiai nelyginau, bet manau, abi įstaigos su savomis vertybėmis yra labai panašios. Tiek Vilniuje, tiek Kaune siekiama, kad mokiniai pasiruoštų studijoms universitete ir papultų į tas specialybes, kurias pasirenka, vėliau – dirbtų pagal savo pašaukimą. Tiek Vilniaus, tiek Kauno bendruomenės jaunam žmogui stengiasi duoti tai, ko jam negali suteikti šiuolaikinis pasaulis ir švietimo sistema – dvasingumo pagrindus. Stiprybė, atsparumas, kantrybė, ištvermė, tikėjimas, viltis, meilė – visi šie dalykai yra ypač svarbūs kiekvieno mūsų gyvenime ir bendraujant. Kai žmogus susiduria su iššūkiais, nesėkmėmis, mano išvardyti dalykai yra tas pagrindas, kuris padeda rasti dvasinės stiprybės, vėl keltis ant kojų ir eiti į šiuolaikinį pasaulį.