Į Aleksoto turgavietę neskuba nei prekybininkai, nei pirkėjai

Miestas mieste

Retas, kuris nežino Aleksoto traukos taško – garsiosios turgavietės. Užsukus čia galima įsigyti puošnų dėvėtą paltą su sidabrine lape, apsivijusia aplink kaklą,  antikvarinį riešutmedžio staliuką, porcelianinį dvylikai asmenų skirtą pietų servizą, skalbimo mašiną iš Vokietijos, tos pačios kilmės kalbančią lėlę ar kur kas intymesnių daikčiukų. Ne veltui vietiniai, čia užsukantys dažniau nei tikintieji į šventas mišias, turgavietę vadina atskira respublika arba miestu mieste. Deja, šalį sukausčius karantinui, turgaus prekeiviams, kurių asortimentas ne mėsa, daržovės ar duonos gaminiai, teko užsidaryti. 

„Ir mums, ir pirkėjams buvo sunkiai suprantama, kodėl maisto prekes turguje buvo leista pardavinėti toliau, o mes, stovintys vos už kelių ar keliolikos metrų turėjome užsidaryti. Kuo vieni pavojingesni už kitus?, – Nespėjus  atsigauti po pirmojo karantino 72 metų drabužių pardavėjai Vitalijai esą teko taikytis prie antrojo sąlygų. – Sunku tai pavadinti taikymusi, greičiau – vegetavimu.“ 

Patirtų nuostolių, anot jos, nei praėjusių metų pavasarį, nei dabar niekas nekompensavo. Teko gyventi vien tik iš pensijos, kuri siekia vos kelis šimtus eurų. Laimei, padėjo vaikai, tačiau ne vienas Vitalijos pažįstamas garbaus amžiaus prekeivis, krito ne tik į finansinę, bet ir į dvasinę duobę.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Užkonservavo prekes

„Visiems mums buvo didelis smūgis. Tikėjomės geros prekybos gruodį, prisipirkome įvairių sezoninių daiktų“, – arčiausiai savęs kybojusią pakabą stvėrė pensininkė.

Sunku tai pavadinti taikymusi, greičiau – vegetavimu.

Vyriškas megztukas auštu kaklu, savo šeimininko, anot Vitalijos, laukia daugiau nei metus. Praėjusią žiemą jo niekam nenupirkus, moteris vylėsi, kad vėsesnis lietuviškas pavasaris atgins daugiau pirkėjų. Tačiau dėl epidemiologinės situacijos ir karantino suvaržymų megztuką, dar kelias šiltesnes striukes ir sportines kelnes su pūkeliu  kaunietei teko „užkonservuoti“.  Kelis maišus,  puspalapinės stogelį ir sulankstomą stalą, moteris iš tamsaus kambario traukė besibaigiant vasariui.

„Vasarą megztinių niekas neperka. Nereikia ir striukių. Galvojau, lapkritį ar gruodį tikrai pavyks parduoti, bet patys žinote, kuo baigėsi mūsų planai. Kas bus dabar, sunku pasakyti“, – ne maisto prekėmis prekiaujantiems  prekeiviams leidus grįžti į turgavietes, Vitalija megztuką ir vėl pakabino, tačiau abejojo, ar kas nors jį nupirks. Konkurencija didelė, o pirkėjų srautai menki. Po ilgos pertraukos daugiau žmonių į turgavietę esą eina kaip į muziejų.

„Jau vidurdienis, o aš pardaviau vienas kelnes už 8 eurus. Stoviu čia nuo ankstyvo ryto“, – rankomis iš nevilties skėsčiojo Vitalija.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Bijo kelti kainas

Kvepalus, kosmetiką ir kitus moteriškus niekučius pardavinėjanti Birutė pasakojo, smūgį verslui patyrusi jau praėjusio karantino metu. Dabar ji toliau skaičiuoja nuostolius, o kartu su jais prarastus klientus.  Mokslams ir darbams persikėlus į virtualią erdvę, ten pat persikėlė ir prekyba. Pamokyti vaikų ar anūkų, pirkti internetu ėmė net vyresni žmonės.

„Turiu kelias nuolatines klientes, tai net ir jos pasakojo, kad ėmė naudotis elektroninių parduotuvių paslaugomis. Randa ten nuolaidų ir perka, o aš nebeturiu iš ko gyventi. Skaudžiausia, kad dirbu čia jau ne vienerius metus, o viskas griuvo per kelis mėnesius“, – Birutė tikino, kad vieniems prekeiviams  pandemija su savo sugriežtinimais kirto į paširdžius, o kitus visai sunaikino.

Jau po pirmojo karantino į turgavietę grįžo ne visi, o po antrojo suvaržymų pardavėjų dar mažiau.

„Pamatytumėte, kas čia buvo prieš dvi savaites. Tuščia! Dabar po truputį grįžta, tačiau vaizdas toli gražu nepanašus į tą, prie kurio buvo pratusios mano akys“, – kalbėjo kaunietė.

Paklausta ar pandemija turės įtakos kainoms, Birutė nedrįso kalbėti už visus turgaus prekeivius. Savo prekių moteris žadėjo nebranginti, nuolatinėms klientėms ir toliau taikyti nuolaidas.

„Išgyventi reikia, tačiau rizikuoti prarasti paskutinius klientus  – baisu“, – tikino moteris.

Pakeitė savo įpročius

Valdžios sprendimą drausti prekiauti ne maisto prekėmis, peikė ir kitoje barikadų pusėje stovintys maisto prekių pardavėjai. Karantino suvaržymams ištuštinus didesnę pusę Aleksoto turgavietės, pastarieji skundėsi, kad ženkliai sumažėjo žmonių, perkančių maisto produktus.

Išgyventi reikia, tačiau rizikuoti prarasti paskutinius klientus  – baisu.

„Ateina žmogus automobilio detalės, palaidinės ar vaistų,  o išeina su maišeliu bulvių, kopūstu ir namine višta. Būna ir atvirkščiai. Kai juos uždarė, liūdniau buvo ir mums“, – daržovėmis prekiaujanti jauna mergina džiaugėsi, kad kovą turgavietėje jaučiamas didesnis šurmulys. Visgi, ankstesniųjų metų srautams jis vis dar neprilygsta, o ir žmonės labai pasikeitė.

„Dažnai girdime skambias frazes, kad reikia remti smulkius verslininkus, ūkininkus, tačiau žmonės ieško kur pigiau. Tarkim, paklausia kiek kainuoja obuoliai, o išgirdę apsisuka, nes kažkokiame prekybos centre matė akciją“, – kalbėjo prekybininkė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kalbinti pirkėjai pritarė, kad karantinas pakoregavo jų įpročius, todėl dabar, jei prireikia vaisių ar daržovių gerai pasvarsto, važiuoti į turgų ar eiti į arčiausiai esantį prekybos centrą. Juolab, kad pastaruosiuose galima nusipirkti ne tik maisto.

„Gyvename netoli turgaus, o šalia jo bent kelios parduotuvės. Įpratome eiti į jas ir ne visada skubame į turgų. Mes senyvi žmonės, skaičiuojame pinigus. Turguje tikrai ne viskas pigu, o parduotuvėse ir akcijų, ir skyrelių su nukainotomis prekėmis galima rasti“, – kalbinta senjorų pora „Kauno dienai“ sakė, kad karantinas juos išmokė dar labiau skaičiuoti.