Chaotiškos reformos sūkuryje Sporto universitetas neketina pasiduoti

Šiuos mokslo metus LSU pradeda kaip savarankiška įstaiga, o ne kaip Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) filialas. Nors būtent to siekė pastarojo įtakingi veikėjai, jiems teko bent laikinai nusivilti.

LSU tikslas – ne tik išlaikyti lyderių pozicijas tarptautinėje sporto mokslo bendruomenėje ar sportininkams padėti siekti vis naujų rekordų, bet ir ieškoti efektyvių metodų, kaip sveikatinti ir išjudinti vis labiau aptingstančią visuomenę. Pokalbis su LSU laikinąja rektore doc.dr. Diana Rėklaitiene.

Paneigia mitus

– Praėjusiais mokslo metais nestigo aistrų dėl prievartinio LSU sujungimo su LSMU. Netgi kreiptasi į Konstitucinį Teismą, kuris nurodė, kad toks jungimas būtų neteisėtas. Kokios nuotaikos LSU bendruomenė sutinka šį rugsėjį?

– Nuotaika džiugi. Tai visų pirma siejame su stojimo rezultatais. Džiaugiamės, kad mus pasirinko daug studentų. Dar daugiau nei pernai, nors demografinė situacija prastesnė ir vidurinės mokyklos išleidžia mažiau absolventų. Už savo lėšas studijuojančių jaunuolių padaugėjo 14 proc., į valstybės finansuojamas vietas šiemet įstojo 1,5 proc. daugiau jaunuolių.

Tai yra studijų sutartis jau pasirašiusiųjų, galutinai mus pasirinkusiųjų statistika. Noriu atkreipti dėmesį, kad tiek į valstybės finansuojamas, tiek ir į savo lėšomis apmokamas vietas priėmėme laikydamiesi aukštųjų mokyklų susitarimo su Švietimo ir mokslo ministerija sutarto minimalaus stojamojo balo.

Surinkę žemesnį balą jaunuoliai neįstojo. Tad tikrai netiesa, kad LSU renkasi ne itin gerai pasiruošusieji, ne taip gerai baigusieji mokyklas. Šiemet priimtųjų į valstybės finansuojamas vietas LSU studentų vidutinis konkursinis balas yra 6,27, jis didesnis net už kai kurių didžiųjų Lietuvos universitetų. Padidėjo ir savo lėšomis LSU studijuosiančių pirmakursių vidutinis konkursinis balas – šiemet jis 4,9.

Populiariausia mūsų studijų programa – Treniravimo sistemos – yra ketvirtoje vietoje pagal populiarumą visoje Lietuvoje. LSU kaip vieną iš pasirinkimų nurodė net 20,8 proc. daugiau nei pernai studentų, tačiau mes linkę akcentuoti jaunuolių, galutinai nusprendusių studijuoti LSU, skaičių.

D.Rėklaitienę stebina, kad be aiškių motyvų ir argumentacijos Lietuvos sporto universitetą bandyta prijungti prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

– Kaip manote, kas paskatino jaunimą rinktis LSU?

– Bandysime tai analizuoti, apklausime ir pačius studentus, kodėl jie rinkosi. Manome, kad vienas dalykas – auganti sveikatingumo ir sporto rinka. Galime kalbėti, kaip norime, bet dar tikrai nesiekiame pasaulinio sveikatinimo, kineziterapijos, sporto specialistų skaičiaus lygio.

Kitas dalykas – absolventų įsidarbinimo rodikliai. Daugiau kaip 65 proc. universiteto absolventų įsidarbina pagal specialybę, o darbą susiranda 90 proc. LSU aukštojo mokslo diplomą gavusių jaunuolių. Dar vienas svarbus momentas – visos galimybės absolventams užsiimti savo verslu. Pavyzdžiui, sveikatos instruktoriai, asmeniniai treneriai gali dirbti patys sau, susikurti sau darbo vietas.

Gali būti, kad vilioja tai, jog ir užsienyje yra labai paklausūs mūsų parengti treneriai. Didžiausio dėmesio, aišku, sulaukia krepšinio specialistai. Užsienio komandų, pradedant Kinija, Izraeliu ir kt. šalių atstovai prašo jiems surengti ir seminarų. Populiarūs yra ir atletinio rengimo treneriai. Be jų neišsiverčia nė viena profesionali bet kokio sporto komanda. Iš viso rengiame 32 sporto šakų specialistus.

Visi vienaip ar kitaip yra susiję su mūsų universitetu.

– Kaip kinta studentų pasirinkimas?

– Kažkada buvo labai populiari sporto vadyba, sporto rekreacija / turizmas. Ilgą laiką populiariausia buvo kineziterapija. Jos populiarumas LSU šiek tiek sumažėjo, nes šiuos specialistus ėmė rengti daug aukštųjų mokyklų. Treniravimo sistemos visuomet pritraukdavo daug norinčiųjų. Pastaraisiais metais ypač išpopuliarėjo asmeninio sveikatinimo trenerio specialybė.

Sveika gyvensena

– Sulaukėte daugiau studentų. Gal šiemet daugiau investavote į informacijos apie LSU sklaidą?

– Ne, panašiai kaip ir pernai, tačiau norėjosi daugiau pasakoti apie turinį, kad žmonės matytų, ką mes apskritai veikiame, darome. Mūsų tikslas ne tik pritraukti studentų į mūsų studijų programas, bet ir skleisti žinią apskritai apie sveikatingumą. Gal daug kas net nesuvokia sporto mokslo esmės. Kaip yra pagerinami rekordai? Kiek žmogus dar aukščiau gali iššokti? Kiek dar greičiau gali bėgti? Tai yra mokslo pasiekimas, rastas atsakymas, kas dar turi būti padaryta, kad rezultatas pagerėtų. Lygiai tas pats su sveikatinimu. Yra labai daug mitų, ką valgyti, ko nevalgyti, kada, kaip dažnai valgyti ir sportuoti, kaip tai daryti. Naujas ir senas metodikas reikia pagrįsti mokslu. Tai ir darome, o rezultatais dalijamės su visa visuomene. Beje, net neįsivaizduoju, kaip studentai apskritai nepasimetė per chaosą dėl vykstančios aukštojo mokslo reformos ir, nepaisant visko, pasirinko studijuoti Lietuvoje.

– Ką manote apie šiuolaikinį jaunimą? Po abitūros egzaminų kasmet pasigirsta pedagogų nuomonių, kad mokiniai yra beraščiai, bevaliai...

– Pagal LSU studentus galiu pasakyti, kad taip tikrai nėra. Jais didžiuojuosi ir jais džiaugiuosi. Jie nuostabūs. O kad pagal seną nuostatą norime, kad jie būtų tokie pat kaip mes, čia jau kitas klausimas. Jaunimas motyvuotas, žino, kur atėjo, ko nori, ko siekia. Beje, matome, kad apie 40 proc. norinčiųjų studijuoti mokyklas baigė ne šiemet, o kai kurias specialybes studijuoti linkę rinktis ir jau subrendę žmonės: pavyzdžiui, kineziterapiją, fizinio aktyvumo ir sveikos gyvensenos.

Kalbant apie jaunimą, jie nori įdomesnės informacijos. Gal nesugebame jos pateikti ta forma, prie kurios jie yra pripratę? Tai jau yra mūsų problema. Visiškai nesutikčiau, kad šiuolaikinis jaunimas neturi motyvacijos, valios, noro. Man kaip tik jie yra gerokai laisvesni, aktyvesni, nei tokio amžiaus buvome mes. Taip, su jais sunkiau. Su visa ko klausančia ir neprieštaraujančia mase yra paprasčiau tvarkytis. Vyresnei kartai kartais tai gal ne visada patinka. Išsakoma nuomonė kartais traktuojama kaip nepagarba.

Kitas klausimas, kiek motyvuoti yra mokytojai ir dėstytojai. Viskas priklauso nuo pasirinktos didaktikos, metodikos, pedagoginių žinių, formos, kaip motyvuoti mokinius, studentus. Jų didesnis bendras išprusimas nei mūsų, nes jų visai kitos galimybės. Žinių kiekis nepalyginti didesnis. Todėl šiais laikais labai svarbu ugdyti gebėjimą atsirinkti informaciją, mokėti ją analizuoti, kritiškai ją vertinti. Būtent todėl universitete yra labai svarbus ryšys tarp mokslo ir studijų.

Trūksta motyvacijos

– Jūsų universiteto mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad lietuvių fizinis aktyvumas yra toli gražu nepakankamas, fizinė būklė, bendrai apibūdinant, yra prastoka.

– Taip, vidutinio amžiaus ir vyresni žmonės neturi įpročio sportuoti, nesugeba savęs motyvuoti. Kiti net nesuvokia prasmės, kam to reikia. Didžiausia problema yra kaip motyvuoti žmones, kaip juos įtikinti, kad sportuoti yra sveika ir naudinga. Nemažai jų tai žino, tačiau nežino, kaip pradėti. Kalbant apie mokyklinio amžiaus vaikus, jų fizinė būklė, pajėgumas yra vis mažesnis ir jis krenta.

Jungtuvėms per prievartą protestą surengę studentai šiuos mokslo metus pasitinka savarankiškoje įstaigoje. (Eitvydo Kinaičo nuotr.)

– Ar tai atsispindi ir kalbant apie LSU pasirinkusius jaunuolius, nors jie savo ateitį sieja su sportu, sveika gyvensena?

– Labai labai stipriai. Fizinio ugdymo programas, praktines pratybas turime paprastinti, nes kyla sunkumų atliekant, atrodytų, elementariausius veiksmus. Prieš 10–20 metų visos studijų programos turėdavo pakankamai daug fizinio aktyvumo, studentai išbandydavo visas sporto šakas. Dabar studentai yra nepajėgūs fiziškai atlikti anksčiau taikytas programas. Dažnai jaunuoliai lanko kurios nors vienos sporto šakos treniruotes, yra specializuoti, tačiau neturi bendros judesio kultūros.

Man labai keista, kai sportuojantys vaikai mokyklose atleidžiami nuo kūno kultūros pamokų. Tai yra visiškai ydinga, nes kūno kultūros pamoka yra visiškai ne tas pats, kas gilintis į vieną sporto šaką. Kur žaidimai, bendravimas, galimybė išmokti visai kitokių judesių? Būtent mokykloje supažindinama su visa judesių įvairove. Dar svarbus momentas – iš kur ateina įprotis sportuoti būnant vyresnio amžiaus? Jeigu vaikystėje, jaunystėje nepajusi sporto įvairovės, vėliau bus sunku išsirinkti fizinio aktyvumo formą. Kaip žinoti, kas tau patinka, kai esi mažai išbandęs, pajutęs? Skandinavijos šalyse, į kurias lygiuojamės, vaikui draudžiama rinktis kurią nors sporto šaką, kol jis nepabandė įvairių sporto šakų, nepajuto to judesio, neišsilavino visapusiškai.

Visame pasaulyje sporto universitetuose, nesvarbu, ką juose studijuoji, kineziterapiją ar sveikatingumą, vis tiek susipažįsti su sportu. Yra daug praktinės veiklos, kad būsimasis specialistas žinotų, kaip raumenį skauda, kur kada tempia, kiek gali, kiek yra pajėgus ko atlikti. Galų gale tai kelia judesio kultūrą.

Darbas su neįgaliaisiais

– Viena jūsų mokslinio domėjimosi sričių yra neįgaliųjų, pagyvenusių ir senyvo amžiaus asmenų, socialinėje atskirtyje esančių žmonių gyvenimo kokybės gerinimas per fizinę, rekreacines veiklas. Ką mokslas čia gali atrasti?

– Visų pirma, ilgą laiką vyravo nuomonė, kad jeigu vaikas arba suaugęs žmogus turi negalią, fiziškai nepajėgus kažką daryti, jam ir nereikėtų daryti, pavyzdžiui, būti aktyvesniam, dalyvauti sportinėje veikloje. Daugiausia, ką jam anksčiau leisdavo daryti, atskirai pasportuoti. Toks požiūris kai kur gajus iki šiol. Pavyzdžiui, vaikai ir dabar atleidžiami nuo kūno kultūros pamokų. Bet turėtų būti atvirkščiai. Fiziškai aktyvus ir sveikas vaikas ir taip turi daugiau galimybių būti aktyvus savarankiškai, pavyzdžiui, lauke su draugais. Vaiko, kuris turi negalią, tokios galimybės yra ribotos arba jų neturi visai. Per kūno kultūros pamoką jis turėtų galimybę susipažinti, kaip atlikti vieną ar kitą judesį, pratimą. Kaip pakeisti mokytojų požiūrį? Įsivaizduojate, kaip man sunku įtraukti į procesą vaiką su negalia, sėdintį vežimėlyje? Kur dar, jeigu ne pamokoje toks vaikas galėtų išbandyti ir pajusti judesių, veiksmų specifiką? Su aukšto lygio meistriškumo sportininkais, sveikais ir turinčiais negalią, dirbama individualiai, tačiau kūno kultūros pamokoje labai naudinga, kad visi vaikai sportuotų kartu ir nebūtų atskirti.

Aišku, tam reikia sudaryti sąlygas, reikėtų mokytojų asistentų, padėjėjų. Mokytojai turi turėti tokiam darbui reikalingas kompetencijas. Visoje Lietuvoje atliekame didžiulį tyrimą ir aiškinamės mokytojų kompetencijas. Tampa vis aiškiau, kad dirbti su tokiais vaikais nemokama, nes mokytojų to niekas nemokė. Į dabartines visas studijų programas mes jau esame įtraukę, kaip reikia dirbti su neįgaliaisiais. Paradoksas, bet pasauliniu lygiu mūsų taikomosios fizinės veiklos studijų programa yra labai žinoma, esame linksniuojami kaip pažangiausi. Lietuvoje tampame reikalingi, kai kam nors reikia duoti ataskaitą pasaulinėms organizacijoms, kad pas mus yra tokia programa, kad tuo užsiimame. Tačiau kai kalba pasisuka apie tokių studijų finansavimą, dėmesio sulaukiame mažokai. Mus prisimena, kai kam nors reikia pasigirti ir pasirodyti.

– Tereikia noro ir valios visą mokslininkų įdirbį bandyti pritaikyti praktiškai?

– Taip, būtų gerokai paprasčiau, jeigu valstybė, priimdama įstatymus, konsultuodamasi su tos srities specialistais labiau atkreiptų dėmesį į jų argumentuotas nuomones. Jas pateikdami remiamės mokslu ir turima mūsų ir kitų šalių patirtimi. Nemažai dalykų jau įgyvendinama. Pavyzdžiui, daug dirbame, atliekame daug mokslinių tyrimų ir aktualioje senėjimo srityje. Stipriai senėjant visuomenei atsiranda didžiulis poreikis kokybiškai gyventi ir senatvėje. Tam neišvengiamai būtinas fizinis aktyvumas, tad labai aktualu, kaip palaikyti motyvaciją nuolat sportuoti, kokios turi būti sporto metodikos, kaip tam turi būti pritaikyta aplinka. Esame atlikę daug tyrimų, kas daro įtaką fiziniam aktyvumui. Pavyzdžiui, sutvarkyti parkai, ir tai Kaune stipriai judama ta linkme. Tam, kad žmogus norėtų eiti, judėti, jis turi turėti, kur tai daryti, kad ten būtų patrauklu, saugu. Neišsenkanti tema.

Siūlo pagalbą

– Koks Kaunas būtų be LSU? Nebūtų pusės medalių ir rekordų?

– Aišku, labiausiai matome rekordus. Jais galime girtis ir girtis, kad didžioji dalis trenerių, kurie rengia rekordus gerinančius sportininkus, yra mūsų absolventai. Disko metikas Andrius Gudžius pats šiemet baigė LSU. Jo treneris Vaclovas Kidykas yra mūsų absolventas. Europos čempionate neseniai sužibėjusi Liveta Jasiūnaitė taip pat pas mus mokėsi. Jos trenerė Teresė Nakrošaitė iki šiol dirba pas mus. Būtų galima ilgai vardyti. Visi vienaip ar kitaip yra susiję su mūsų universitetu.

Ruošdami specialistus – kūno kultūros mokytojus, trenerius, sveikatos specialistus, į jų programas įtraukiame svarbiausius ir naujausius tyrimus ir metodikas, kaip dirbti, kaip motyvuoti judėti, sveikiau gyventi. Programos sudaromos atsižvelgiant į praktiškai dirbančių minėtų sričių specialistų pastabas. Juos kviečiame tobulėti kompetencijų plėtotės centre. Ne tik išleidžiame specialistus, bet ir jiems nuolat rengiame tobulinimosi kursus, perteikiame mokslu patikrintas naujienas.

Kaunas apskritai yra labai sportiškas miestas ir vaikai turi didžiulį būrelių pasirinkimą. Manau, jog tai susiję su tuo, kad miestas turi sporto universitetą. Palyginti su Vilniumi, Kaune yra geresnės galimybės būti fiziškai aktyviems, pasirinkti įvairesnes sporto šakas. Kaunas čia yra tikrai lyderis, ir tai sietina su LSU. Nė vienas sporto renginys mieste neapsieina be tiesioginio ar netiesioginio universiteto, jo absolventų indėlio.

Turime daug socialinių partnerių, bendrų veiklų su įvairiais klubais, federacijomis. Mūsų dėstytojus kviečiasi vesti seminarų, pratybų, skaityti paskaitų. Mokyklose dalyvaujame sveikatinimo renginiuose, skirtuose ne tik mokiniams, bet ir tėveliams. Norime dar aktyviau bendrauti su sporto federacijomis, atsižvelgti į jų poreikius. Labai kinta visa sporto politika. Kai kurios federacijos po pastarųjų pokyčių susidūrė su iššūkiais dėl sportininkų testavimo ir kitų veiklų. Sportininkams rengti siūlome savo pagalbą.

– Kodėl taip svarbu likti atskira, nepriklausoma mokykla?

– Kiekviena reforma, judesys, kuris yra atliekamas, turi turėti kažkokį motyvą, pagrįstą argumentaciją. Mus bandant prijungti prie LSMU, negirdime motyvo, kas bus geriau, kuo jungimas padės plėtojant mūsų vystomas sritis. Bus sutaupyta lėšų? Niekas to nepaskaičiavo, kaip tai, kiek reikės atleisti darbuotojų, kurios liks programos, kiek studentų pritrauksime. Teoriškai sakoma, kad viskas bus išlaikyta, bet tuomet kam jungti, jeigu viskas liks taip pat? Turime labai aiškią ketveriems metams į priekį patvirtintą savo viziją ir sporto bei sveikatinimo plėtros strategiją ir norime ja vadovautis. Norime stiprinti sporto ir sveikatinimo mokslą bendradarbiaudami su kitais sporto universitetais. Ryšių turime visoje Europoje su pačiais geriausiais sporto universitetais. Į juos važiuoja tobulintis mūsų dėstytojai, studentai, priimame jų dėstytojus ir studentus. Šiuo keliu norime ir toliau eiti.