„Pavadinimas nėra darbinis, jis toks ir išliks, nes bubiškiai būtent taip pasiūlė vadinti pamažu kuriamą muziejų. Mes nieko dirbtinai nedarome, mėgstame, kai idėjos ateina iš žmonių. Tai – šio krašto žmonių muziejus, – sakė Batniavos seniūnas Šarūnas Pikelis. – Prieš pora metų kultūros erdvėje „Parko7“ atidaryta Batniavos krašto žmonių fotografijų paroda. Nuotraukas, kuriose užfiksuotos kasdienės ir šventinės gyvenimo akimirkos, sunešė patys gyventojai. Paroda veikia iki šiol, būtent ji davė mintį kurti Žmonių muziejų.“
Praktiškai jau veikia
Nors patalpos dar tik įrengiamos, muziejus praktiškai jau veikia. Seniūno žodžiais, nors viešai dar nebuvo skelbta, raginta, gyventojai jau neša eksponatus. Vieni nutaiko momentą, kai kas nors yra „Parko7“, papasakoja atnešto daikto istoriją, kiti palieka inkognito, niekam nespėjus pamatyti. Būtent taip nepastebėtai būsimoje muziejaus erdvėje atsirado graži senovinė siuvimo mašina.
Šiuo metu būsimasis muziejus turi kelias dešimtis eksponatų. „Jie, kaip ir nuotraukos, turi stiprų emocinį užtaisą: atspindi širdžiai mielas akimirkas, ne vieno dešimtmečio buitį, šventes, laimėjimus“, – sakė Š. Pikelis.
Muziejaus kūrėjų nuomone, eksponatu nebūtinai turi būti labai senas daiktas. „Tai gali būti marškinėliai, su kuriais vasarą laimėtos, tarkime, arimo varžybos. Ateityje šis drabužis jau bus istorija“, – šypsojosi pašnekovas.
Įdomiausi eksponatai
Vienu įdomesnių eksponatų seniūnas įvardijo beveik 160 metų maldaknygę. Joje yra Motiejaus Valančiaus 1862 m. vasario 8 d. viza: leisti spausdinti. Netrukus – 1864 m. – caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, spausdintą lotyniškomis raidėmis. Taigi, naujutėlė maldaknygė, matyt, tarnavo ilgiau, nei draudimas buvo panaikintas, ir iki šiol yra neblogai išsilaikiusi. Dar įdomesnis leidinys – „Aukso vartai arba Šaltinis“, finansuotas ir lietuviškais rašmenimis išleistas Vilniuje, J. Zavadskio spaustuvėje, 1879 m.
Vietos gyventojai atnešė ir ne tokių senų daiktų kaip skalbimo mašinos, pirmieji dulkių siurbliai. „Jie įdomūs, prieš pusę amžiaus tai buvo buitinės technikos stebuklas, tačiau, palyginti su dabartiniais, primityvūs. Palyginęs supranti, kaip skurdžiai anksčiau gyvenome“, – kalbėjo Š. Pikelis.
Žmonių muziejus skirtas jausmams, atgaivintiems prisiminimams. Kartu tai – kelionė laiku.
„Parko7“ jau prisiglaudė ir graži, palyginti prabangi geležinė lova, turinti pikantišką, bet neskelbtiną istoriją. „Prireikus lovą nešame į kitą erdvę ir, kaip dekoraciją, naudojame spektaklio metu. Net kai turės veikiančio statusą, muziejus bus gyvas ir kaitus, unikalus kismu: po kurio laiko žmonės net galės atsiimti savo eksponatus, nes dažnam jie yra neįkainojami, pernelyg emociškai brangūs“, – sumanymą plačiau pristatė pašnekovas.
Vienas šviežiausių eksponatų – karieta, kuria per savo vestuves į bažnyčią važiavo dovanojusio žmogaus močiutė. Ją, seniūno žodžiais, reikės šiek tiek patvarkyti, bet remontas bus minimalus.
Atskleis ir istorijas
Jei savininkai sutiks, prie atneštų eksponatų ketinama pridėti jų istorijas. „Žmonių muziejus skirtas jausmams, atgaivintiems prisiminimams. Kartu tai – kelionė laiku“, – kalbėjo Š. Pikelis. Gali būti, kad bus ir istorijų be eksponatų.
Paštuvos kapinėse yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjo, filantropo ir mecenato, Upytės vėliavininko Ignoto Karpio (1780–1809) kapavietė su paminklu, nors abejojama, ar jis iš tiesų čia palaidotas. Labiausiai šis iškilus asmuo žinomas dėl to, kad pirmasis carinėje Rusijoje ir vienas pirmųjų Europoje panaikino baudžiavą.
„Po šio akto vienas Batniavos gyventojas pėsčias išėjo pas carą prašyti miško. Kai po metų grįžo, žmonės, visa procesija su klebonu priešakyje, jį pasitiko. Gaila, kad neturime jo vyžų, žinome tik istoriją. Kita įdomi istorija: Paštuvos kapinėse palaidotas pirmasis baudžiauninkas, ant kapo išlikęs kryželis. Jis liks savo vietoje, netaps muziejaus eksponatu, bet istorija – verta dėmesio“, – įsitikinęs seniūnas.
Taikys tą patį raktą
Š. Pikelis nesiėmė vertinti, kuris iš turimų eksponatų, jo akimis, yra vertingiausias. „Kiekvienas, ką nors atnešęs, to daikto vertę matuoja savaip. Man labai įdomios pora maldaknygių, buities rakandai. Nebūtinai jie labai seni, bet emociškai jautrūs, apžiūrinėjant nukeliantys į vaikystę. Pavyzdžiui, paprastas prožektorius. Jau net užmiršęs buvau, kaip jis atrodo, pamačiau ir prisiminiau, kaip vaikystėje sutemus juo pasišviesdamas bėgiodavau su šuniuku. Degtukų dėžutė su įdomiu piešinėliu iš užmaršties grąžino prisiminimus apie nekaltus žaidimus su ugnimi ir kaip nusideginau pirštus“, – atviravo pašnekovas.
Tai, kas jau padaryta, seniūnas vadina muziejaus užuomazgomis. Tiesa, eksponatų, jau apsigyvenusių ekspozicijų salėje, išdėstymas kol kas – chaotiškas. Taip galbūt bus ir ateityje, nes norima, kad Žmonių muziejus, kaip ir pati kultūros ir bendrystės erdvė „Parko7“, būtų gyvas organizmas.
Seniūnas neturi nė menkiausios abejonės dėl muziejaus koncepcijos. „Visas „Parko7“ yra suneštinis – taip erdvėje atsirado pianinas, kitų instrumentų ir rekvizitų. Tikriausiai tai ir yra sėkmės raktas, turi daug įtakos populiarumui ir lankomumui, nei tai, kas sukurta ne dirbtinai, yra patraukliau“, – samprotavo Š. Pikelis.
Tikimasi, kad pavasarį Žmonių muziejus jau atvers duris ne tik bendruomenei, bet ir visuomenei. „Pastatas Parko g. 7 dar ne visas išnaudotas, turime laisvų erdvių, jas ir įrengsime. Didelių investicijų nedėsime, neblizginsime, parketo neklosime, remontas nebus prašmatnus. Problema – ne pinigai, o laiko trūkumas. Turime idėjų, ką darysime, o darysime patys, nesamdysime meistrų, nes kas padaryta savo rankomis – daug mieliau, gyvastingiau. Galbūt kas nors palėpėje ras ritinius nepanaudotų senovinių tapetų, jais ir išklijuosime sienas. Jei norite pasidalyti savo istorija, eksponuoti jums brangų daiktą, laukiame, priimsime“, – į kraštiečius kreipėsi Batniavos seniūnas.
(be temos)