„Vienos kraujas“: nauja atlikėjų karta

Nauji veidai

Įpusėjęs Kauno teatrų sezonas jau spėjo pradžiuginti žiūrovus ne viena premjera, o ir ankstesni pastatymai vis dar žiūrovų mėgstami. Mažiau dėmesio sulaukiantys pamažu grimzta į užmarštį. Tačiau pasitaiko tokių scenos veikalų, kurie lyg šaknimis įaugę į teatro repertuarą, nė neketinantys iš jo pasitraukti.

KVMT jau beveik pusę amžiaus valso ritmais žiūrovus vilioja Johanno Strausso operetė "Vienos kraujas". Nuo 1968-ųjų, kai pirmą kartą Kaune suskambo estų kūrybinės grupės (režisierius Paulas Mägis) pastatytas šis valsų karaliaus kūrinys, spėjo pasikeisti kelios tiek žiūrovų, tiek ir atlikėjų kartos.

Dabar jau tik vyresniosios kartos kauniečiai su didele nostalgija prisimena legendinių atlikėjų šioje operetėje sukurtus vaidmenis. 1985 m. Kaune "Vienos kraujas" suskambo naujais, į teatro trupę įsijungusiais solistų balsais (režisierė Aldona Ragauskaitė). Vėlesni operetės atnaujinimai (2001 m. – režisierius Gintas Žilys, 2010 m. – Gediminas Maciulevičius) vis kvietė žiūrovus pajusti XIX a. Austrijos sostinės atmosferą, kurioje valso ritmais plevena lengvabūdiškų meilės daugiakampių gijos, gebančios įsisukti net į solidžių politinių įvykių sūkurį. Juk po Napoleono karų įvykęs Vienos kongresas, kurio fone ir rutuliojasi operetės įvykiai, ne veltui buvo vadinamas šokančiu kongresu.

Maždaug kas dešimtmetį nauju žvilgsniu į vyksmą scenoje, atnaujintomis dekoracijomis ir drabužiais, naujais balsais atgyjanti operetė, vos prasidėjus šiems metams, vėl nudžiugino. Šį kartą scenoje išvydome jaunuosius solistus, prieš keletą metų pradėjusius savo kūrybinę veiklą Muzikiniame teatre. Ir nors šis, trečiasis atnaujinimas nepakito, jauniesiems atlikėjams jis tapo premjeriniu.

Savotiška premjera tai buvo ir klausytojams. Nes kiekvienas atlikėjas, įsiliedamas į sceninį vyksmą, įneša savitumo, nuspalvindamas kuriamą personažą asmeninės pajautos ir požiūrio į vaidmenį atspalviais.

Tobulėjimo keliu

Atjaunėjusio "Vienos kraujo" vakarą scenoje išvydome beveik visų pagrindinių vaidmenų naujus atlikėjus: Andrių Apšegą (Ministras Pirmininkas ir Kunigaikštis Ipsheimas Gindelbachas), Povilą Padleckį (Grafas Cėdlau), Ievą Goleckytę (Grafienė Cėdlau), Ingridą Kožemėkaitę (Franciska Kaljari) ir Mariją Arutiunovą (Pepi Pleininger).

Kartu su uvertiūra iš orkestrinės suskamba ir I.Kožemėkaitės sopranas, pasitikėjimo bei gaivos neprarandantis ir įsisukus veiksmui scenoje, lanksčiai prisitaikantis prie kintančių personažo nuotaikų, kurių šiam šokėjos Franciskos vaidmeniui tikrai netrūksta. Tai ne pirmas jos vaidmuo teatre – per porą sezonų I.Kožemėkaitė jau spėjo sukurti daugiau nei dešimtį vaidmenų operetėse, miuzikluose ir operose tiek naujuose pastatymuose, tiek ir įsijungdama į senesnius.

Jos scenos partneris "Vienos kraujo" operetėje P.Padleckis kol kas tokia vaidmenų gausa pasigirti dar negali, nes teatre dirba tik antrą sezoną. Grafas Cėdlau – trečiasis teatre sukurtas jauno tenoro vaidmuo, kuriame daug dinamikos, kaitos, taigi, ir sumaišties. Šis personažas savo besikeičiančiu vidiniu turiniu bendraujant su skirtingomis meilės trikampių partnerėmis sudėtingas ir didesnę patirtį turinčiam solistui, todėl siekiant susigyventi su tokiu vaidmeniu reikia daugiau laiko ir patirties. Stebint jaunojo solisto pažangą scenoje, tikėtina, kad grafas Cėdlau taps spalvingu vaidmeniu P.Padleckio kūrybinėje biografijoje, šalia išraiškingo vokalo įkūnijančiu ir valso polėkį.

Susikeitimų, nekaltų apgaulių verpetuose vienoje poroje atsiduria solidesnių personažų – Ministro Pirmininko (A.Apšega) ir Grafienės Cėdlau (I.Goleckytė) atlikėjai, sukūrę teatre jau daug vaidmenų. Jauniems žmonėms įkūnyti tituluotus brandesnio amžiaus ar aristokratiškus personažus nelengva. Vien tik vokalinė vaidmens dalis, kad ir kokia tobula ji būtų, trūkstamo solidumo nepapildys. Išryškinus veikėjams būdingus kontrastus, charakterių ryšiai pasipildytų ryškesne dramaturgine dinamika.

Ilgaamžiškumo garantas

Kartu su šiais atlikėjais ne viename spektaklyje vis labiau ryškėja jauna choro dainininkė Marija Arutiunova, ateityje neabejotinai įsiliesianti į solisčių gretas. Jau dabar jos kuriami antraplaniai vaidmenys patraukia dėmesį vaidybos ir vokalo išraiška. Ir šioje operetėje jos perteikiamas šokėjos Pepi vaidmuo darniai papildo partneriais besikeičiančių porų ansamblį.

Esant tokioms pasipildančių solistų pajėgoms, tikėtina, kad vis atsinaujinantis "Vienos kraujas" dar ilgai džiugins teatro lankytojus. Ir ne tik dėl jaunų talentingų atlikėjų. Operetei gyvybingumo teikia nepabostanti J.Strausso muzika, kuri šioje operetėje – ypatinga. Paradoksalu, bet šio kūrinio, pasirodžiusio paskutiniais kompozitoriaus gyvenimo metais, jis nerašė ir net nespėjo išgirsti, nors operetėje visos natos – jo kūryba. Mat operetė suformuota remiantis pačiais žymiausiais ir mėgstamiausiais J.Strausso kūriniais.

Galbūt čia slypi operetės populiarumas? O kur dar nuobodžiauti neleidžiantys, šmaikštūs, lengvo humoro kupini dialogai. Tad malonių įspūdžių, kuriais "Vienos kraujo" veikėjai dalijasi su visais, "kieno širdis jaunatviškai linksma".