V. Masalskis: „Mūsų miestelis“ – priminimas apie būtį šiame pasaulyje

Klaipėdos jaunimo teatro ir Nacionalinio Kauno dramos teatro projektas – spektaklis "Mūsų miestelis" visuotinio lėkimo ir susvetimėjimo kontekste atsigręžia į paprastų žmonių likimus bei ieško jų prasmės.

Pristatome pokalbį su pagrindinį Režisieriaus vaidmenį spektaklyje "Mūsų miestelis" atliksiančiu aktoriumi Valentinu Masalskiu.

– Pjesės veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Joje išryškėja paprasti žmonių gyvenimai, tačiau persmelkti suvokimo tų pačių dalykų kaip ir šiandien: gimimo, vaikystės, brandos, santuokos, mirties nuojautos. Kodėl, praėjus tiek daug metų, žmonėms vėl reikia visa tai priminti?

– Reikia priminti ne apie mirtį, o apie gyvenimą, apie mūsų būtį. Kaip sako pjesės autorius, reikia mylėti gyvenimą, kad jį turėtum, ir reikia turėti gyvenimą, kad jį mylėtum. Thorntonas Wilderis nori mums priminti, kad gyvenimas susideda iš labai paprastų, kasdienių dalykų, o jie yra šventi, verti stebuklo. Dažnai žmonės ieško stebuklo. Bet aš stebuklą matau, pavyzdžiui, pavasarį, kada skleidžiasi žalias medžio lapas. Sebuklą matau, kai tas pats medis numeta lapus, kai žolė rudenį nustoja augti ir pradeda laukti žiemos. Ir visi šitie stebuklai vyksta šalia mūsų, tik mes jų nematome. Mes paprasčiausiai įsibėgėjame ir bėgame per tą gyvenimą. Būtent apie tai ir yra ši pjesė.

– Ką jums, kaip aktoriui, reiškia ši pjesė?

– Man ši pjesė yra neįtikėtino grožio. Aš ją labai mėgstu ir gerbiu. Ji man visada išspaudžia ašaras. Ne dėl to, kad pjesė liūdna, o dėl jos grožio ir harmonijos. Ši pjesė kaip muzika, kurios besiklausydamas dažnai pravirkstu dėl harmonijos, kurios nėra mūsų gyvenime. Gyvenime dažniausiai mes gauname per galvą. Jis yra brutalus, greitas, keistas. O muzika yra tai, ko gyvenime nėra. Kai menas pasiekia tai, ko gyvenime nėra, mes verkiame. Ne iš liūdesio, bet tiesiog dėl grožio ir paprastumo. Todėl ši pjesė man ir yra kaip muzika. Aš girdžiu joje pagautą būties egzistencijos muziką. Ne natomis, o žodžiais ir veiksmais.

Mes taip pat prarasime savąjį "aš". Aš nežinau kas nutiks mums mirus. Bet tikriausiai tada išnyks tas pasaulis, kuriame mes buvome.

Pjesė jau pirmame veiksme pasako mums, kad joje bus kalbama apie rimtus dalykus, tačiau jie nėra skaudūs. Juk mirtis tokia ir turėtų būti. Ji nėra netektis. Ji yra išlydėjimas į kelionę.

Šiandien mes praradome mirties pojūtį. Praradome patį svarbiausią dalyką – laidotuves. Mes nebegedime tris dienas kaip seniau. Mes nebeišlydime mirusiojo anapilin, nebepabūname su juo tomis paskutinėmis atsisveikinimo akimirkomis. Tiesiog atliekame labai greitas procedūras ir išnykstame. Juk laidotuvės mirusiajam nebereikalingos. Jos reikalingos mums, gyviesiems. Ir reikalingos tam, kad prisimintume, jog mes taip pat išeisime. Turi įvykti atsisveikinimo akimirka, nuo kurios prasideda branginimas to, ką neišvengiamai prarasi. Būdamas vaiku, aš stebėdavau suaugusiuosius: kaip jie sėdi, ką kalba prie mirusiojo. Man labai nepatikdavo kvapas ir netgi maistas. Aš niekada nevalgydavau gedulingų pietų, nes man tai atrodydavo neteisinga. Tik vėliau supratau, kad galima valgyti, nes tai irgi yra viena iš mūsų buvimo apraiškų. Bet iki tol aš būdavau su mirtimi, su ta netektimi ne tik kaip su savo artimo, motinos arba tėvo, bet ir savo paties. Mes taip pat prarasime savąjį "aš". Aš nežinau, kas nutiks mums mirus. Bet tikriausiai tada išnyks tas pasaulis, kuriame mes buvome.

Tema: spektaklio veikėjai buities paprastume atranda atsakymus į esminius būties klausimus. (Organizatorių nuotr.)

– Kaip manote, ar neateis toks laikas, kai šis bėgimo, susvetimėjimo ir mėginimo gyventi pagal planą burbulas vieną dieną sprogs? Ar nebūsime priversti sugrįžti į gyvenimo paprastumą, lengvumą?

– Į ką mes evoliucionuojame, kur mes keliaujame ir kas yra iš mūsų numatyta padaryti (arba ką mes patys iš savęs darome), aš nežinau. Aš tik žinau, kad mes gyvename kitaip, nei gyvenome prieš tai. Yra likę labai daug panašumų: tos pačios emocijos, be kurių žmogus negali išgyventi šioje žemėje, niekur nedingo meilė, ištikimybė, tarnystė, rūpestis kitu. Bet mes ateiname į kažkokias kitas fazes. Galbūt tikrai žmonija turės sustoti ir sustabdyti save nuo to bėgimo.

– Pirmą kartą šią pjesę pastatė Lietuvos teatro režisierius Gytis Padegimas. Ji buvo rodoma net 19 metų.

– Man atrodo, kad tada spektaklį išlaikė pati pjesė. Nuo tada žmonės pamilo ir T.Wilderį. Pasiūliau statyti šią pjesę režisieriui Dariui Rabašauskui tam, kad ji įgautų naują kvėpavimą mūsų erdvėje.

– Kaip manote, ar tada rodoma pjesė nebuvo tautos laisvės troškimo simbolis? Juk pirmasis "Mūsų miestelis" atsirado sovietmečiu?

– Ir tada, ir dabar pjesė simbolizavo tą patį – žmogaus būtį. Bet kokios sistemos, valdžios griūva, palyginti su būties egzistencijos prasme. Tuo šita pjesė ir yra graži, nes ji nekalba apie jokias socialines atskirtis, politines santvarkas, laisvę ar nelaisvę. Ji kalba apie žmogaus buvimą šioje žemėje, šioje palaukėje. Ir apie tai, kaip žmogui nugyventi toje palaukėje, kad nebūtų gėda numirti.

– Šioje pjesėje vaidinsite pagrindinį – Režisieriaus vaidmenį.

– Su šiuo vaidmeniu buvo įdomi istorija. Režisierių turėjau vaidinti jau tada, kai pjesė buvo pirmą kartą statoma. Bet aš atsisakiau, nes buvau per jaunas šiam vaidmeniui. Negalėjau išeiti prieš žmones ir mokyti juos, kas yra gyvenimas. Juk šio personažo misija – būti vedliu, kuris be jokio spaudimo pasakoja ir atveda visą žiūrovų salę į mirties ir laidotuvių tašką. O dabar aš jau galiu jį vaidinti, nes truputėlį mačiau gyvenimo, truputėlį žinau, kas yra druska, kas yra duona, kas yra pipirai. Truputį žinau, kas yra kraujas, kas yra ašara. Dabar jau galiu šiek tiek atsitraukti. Norint kalbėti apie gyvenimą, reikia jame nebūti. Kai žmogus pradeda subręsti, jis pradeda matyti šią dieną ir jos svarbą visai kitaip. Tada žmogus pradeda suprasti, kiek daug toje dienoje jis nematė, koks neįžvalgus buvo.

Kai buvau vaikas, mano Dievas buvo laikrodis. Bobutė mane atsivesdavo į bažnyčią, o aš žiūrėdavau į laikrodį, ten pakabintą, ir melsdavausi, kad tik greičiau tos Mišios pasibaigtų, nes noriu bėgti žaisti. Šitą Dievą aš taip mylėjau, kad galėjau ir poterius jam sukalbėtI. Paskui Dievas kito. Šiandien jis įvairus, tai ir paslaptis, ir kvantinė chemija, ir dalelė, ir nežinojimas, ir pats gyvenimas, ir drugelio efektas, ir chaosas, ir žvaigždynas, galaktika. Jis yra visur. Ir tame pačiame laikrodyje.


Kas? spektaklis "Mūsų miestelis".

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? sausio 16 d. 18 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

šarka

šarka portretas
Nieko nuostabesnio Kaune ne esu mačiusi už Gyčio Padegimo "Mūsų miestelį"
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių