Prasmingi „Kauno dienos“ žurnalistės darbai nesibaigia

Laureatės – moterys

Kovo 19-ąją Kauno menininkų namuose V.Skučaitė pagerbta kartu su kitomis 2017-ųjų metų laureatėmis: tapytojomis Laima Drazdauskaite ir Rosanda Sorakaite bei poete vertėja Tautvyda Marcinkevičiūte.

Kauno meno kūrėjų asociacijos (KMKA) vadovas Petras Palilionis apgailestavo, kad šie apdovanojimai ir laureatės nesulaukė savivaldybės dėmesio, tačiau pasidžiaugė, jog šiemet apdovanojimus parėmė kūrybinės organizacijos – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyrius, o Lietuvos rašytojų sąjungos nariai kauniečiai prisidėjo organizuojant renginį. Pasak P.Palilionio, pagrindinių apdovanojimų rėmėju buvo asociacija LATGA, ženkliai prisidėjusi Kūrybinės veiklos fondo lėšomis.

Iškilmingo vakaro svečiai galėjo susipažinti su laureačių darbais, už kuriuos jos ir įvertintos premijomis, o vėliau ir pabendrauti prie kavos puodelio. Renginį nuspalvino puiki muzikinė programa, kurią padovanojo ankstesnių metų KMKA premijos laureatė solistė Rita Preikšaitė, tarptautinių konkursų laureatė pianistė Šviesė Čepliauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos jaunieji atlikėjai Kristina Jeganian (fortepijonas) ir Vygantas Bemovas (tenoras)

Svarbūs atradimai

„Žurnalistė Virginija Skučaitė per du darbo „Kauno dienoje“ dešimtmečius visuomet buvo dėmesinga istorinei tematikai mūsų laikraštyje. Redakcija išleido jos parengtą enciklopedinio pobūdžio beveik 90 puslapių žurnalą „Kauno diena 70“, į kurį sugulė keli šimtai Virginijos surinktų unikalių nuotraukų, daugybė statistikos duomenų ir įvykių iš įvairių šaltinių apie Kauną 1945–2015 m. Ji užfiksavo svarbiausius 70 metų Kauno ir „Kauno dienos“ istorijos tarpsnius, užrašė buvusių darbuotojų prisiminimus, surado pirmuosius dienraščio skaitytojus“, – garbingo apdovanojimo laureatės nuopelnus vardijo dienraščio „Kauno diena“ vyriausiasis redaktorius Arūnas Andriuškevičius.

Visas gėles, kurias gavau per apdovanojimą, nusprendžiau nuvežti į Mauručius prie paminklo generolui K.Skučui, kur įkasta kapsulė su žeme iš Kommunarkos.

Anot jo, kitas labai svarbus V.Skučaitės drauge su Violeta Juodeliene darbas – žurnalistinis tyrimas, kurį jos atliko, ieškodamos, kur sovietai prieš 75 metus sušaudė ir užkasė tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą. Atliekant žurnalistinį tyrimą, buvo atrasta ne tik K.Skučo, bet ir dar dviejų tarpukario Lietuvos ministrų, 150 mažiau žinomų lietuvių sušaudymo ir užkasimo vietos pamaskvėje.

Į šio žurnalistinio tylimo rezultatus greitai sureagavo Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC). Nutarta vykdyti bendrą su redakciją projektą, kurio tikslas - įamžinti minėtų KGB aukų atminimą pamaskvėje, buvusiame NKVD spec. objekte Kommunarka. Ten netrukus apsilankė Lietuvos ambasadorius Rusijos Federacijoje Remigijus Motuzas, pakvietęs atvykti į Maskvą ir V.Skučaitę drauge su LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovu Rytu Narvydu.

„Be to, V.Skučaitė parvežė iš Kommunarkos į Lietuvą saują žemės, paimtos iš sušaudytųjų užkasimo vietos. Kapsulės su parvežta žeme buvo iškilmingai įkastos aukšto tarpukario Lietuvos saugumo Kazlausko šeimos kapavietėje Petrašiūnuose ir Mauručiuose, K.Skučo gimtinės memorialinėje vietoje. Abu šie pareigūnai buvo sušaudyti tais pačiais metais, tą pačią dieną – 1941 m. liepos 30-ąją“, – priminė A.Andriuškevičius.

Prasmingi darbai tęsiasi

V.Skučaitės darbų sąraše – tūkstančiai straipsnių apie iškilias istorines asmenybes, istorinius momentus, kurių iki tol niekas neprisiminė. Pasak redakcijos kolegų, apie ką berašytų Virginija, jos straipsniuose visa tai tampa išskirtinėmis ir įdomiomis istorijomis.

Viskame gebanti įžvelgti ką nors pozityvaus, paprasta ir kukli, bet kartu išdidžiai besinešiojanti savo garbingos giminės žymę, be galo darbšti, kupina išminties ir iki kaulų smegenų pasinėrusi į Lietuvą – tokią Virginiją pažįsta kolegos redakcijoje.

"Kai jau gauni tokią premiją – reikia eiti iš darbo", – taip į žinią apie įvertinimą dar pernai sureagavo niekada žodžio kišenėje neieškanti Virginija.

Visada turinti ką veikti, apsikrovusi knygomis, laiškais, nuotraukomis, lekianti, bėganti, spėjanti išgelbėti kažkam nereikalingus tapusius katę ar šunį, išmaitinusi šimtus Nemune likusių žiemoti gulbių, o jos galvoje nuolat kunkuliuoja šimtai idėjų. Viena svarbiausių dabar – dokumentiniame filme ir knygoje įamžinti savo dėdės generolo K.Skučo istoriją.

„Visas gėles, kurias gavau per apdovanojimą, nusprendžiau nuvežti į Mauručius prie paminklo generolui K.Skučui, kur įkasta kapsulė su žeme iš Kommunarkos. Tai bus prasmingiausias to renginio tęsinys“, – vakar tyliai prisipažino laureatė V.Skučaitė.