Muzikinės pasakos „Džiazolendas“ kompozitorius J. Jasinskis: sėkmė – tai loterija

Su džiazuojančiu orkestru Kauno valstybinėje filharmonijoje šį mėnesį bus pristatytas naujausias Jievaro kūrinys – muzikinė pasaka „Džiazolendas“, todėl artėjant premjerai „Kauno diena“ kalbina trombonininką, aranžuotoją ir kompozitorių Jievarą Jasinskį.

KD: Nuo vasario mėnesio Tau patikėtas Kauno bigbendo vairas. Šis kolektyvas žinomas ir brangus ne tik kauniečiams, bet ir visoje Lietuvoje. Tad apie viską nuo pradžios... Ką tikiesi nuveikti, kokie būtų Tavo norai ar siekiai, susiję su naujomis pareigomis orkestre?

JJ: Pasakysiu paprastai ir nuoširdžiai. Išskirčiau du siekius: atmosfera ir muzika. Kalbant apie atmosferą, norėčiau, jog kolektyvo nariai turėtų progą atskleisti savo gebėjimus, kad darbas kartu vėl būtų našus ir kokybiškas. Atmosfera itin svarbu atliekant muziką. Jos dėka kinta bei tobulėja atliekamos muzikos skambesys. Kita siekiamybė – orkestrą artinti prie džiazo muzikos ir jos įvairovės bei populiarinti muzikinę džiazo kultūrą Lietuvoje. Kitaip tariant, profesionali, kokybiška muzika, jos geras atlikimas ir taikinga atmosfera yra pagrindiniai, ir sakyčiau, svarbiausi mano norai. Tačiau, savaime aišku, visad atsiranda naujų siekių, tikslų ir iššūkių. Stengsiuosi juos išpildyti, nes Kauno bigbendas, suburtas Romualdo Grabšto, sėkmingai gyvuoja jau daugiau kaip du dešimtmečius ir yra itin reikšmingas Lietuvos džiazo istorijoje.

KD: Su kokiais atlikėjais norėtum „padraugauti“ muzikoje?

JJ: Kauno bigbendas yra grojęs su daugeliu puikių lietuvių ir užsienio atlikėjų, programos – pačios įvairiausios stiliaus ir turinio prasme, o kiekvienas susitikimas reikšmingas tiek solistams, tiek bigbendui. Turiu minčių ir svajonių, tačiau labai atvirauti dar nenorėčiau tik galiu pasakyti, kad jei rudenį į Lietuvą atvyktų klavišininkas bei kompozitorius Chick Corea, Kauno bigbendui ir man pačiam būtų labai didelė garbė ir neįkainojama patirtis pagroti kartu.

                                           Jievaras Jasinskis

KD: Žinai Kauno bigbendą seniai. Koks jis? Kokios orkestro savybės džiugina, o kur reikėtų pasistiebti?

JJ: Su orkestru pirmą kartą susidūriau 2011 metais. Tada pradėjau groti nuolatos, daryti aranžuotes. Įdomu (o šiandien – gal ir keista), kad iki darbo bigbende nebuvau bigbendinio džiazo mylėtojas. Dabar žiūriu į bigbendo muziką visai kitaip. Joje įžvelgiu daug potencialios energijos, pastebiu, koks gausus ir įdomus šios muzikos bankas. Klausausi bei mėgaujuosi šiuo bigbendiniu muzikos stiliumi. Tiesa, kadangi muzikantams tenka groti daug ir visur,  kartais jaučiu, kad nukenčia muzikinis vientisumas. Lietuvos muzikos rinka – maža. Labai maža ir tie patys atlikėjai groja džiazą, akademinę muziką, nardo įvairiuose projektuose. Iš vienos pusės tarsi būtų galima džiaugtis atlikėjų universalumu, tačiau iš kitos – atsiranda grėsmių „nepataikyti“ į stilių ar paviršutiniškai jį interpretuoti, nepakankamai jį perprasti ar suvaldyti.

Kalbant apie džiazo muzikantus apskritai, svarbu paminėti, jog jie yra itin universalūs. Jeigu atvirai, tokiais tiesiog privalo būti, nes džiazas, kaip muzikos kryptis, neretai populiarumu nusileidžia prieš pop, rock bei kitas kryptis. Todėl džiazo muzikantų veikla, koncertų ar projektų amplitudė plati ir, neišvengiamai, vyksta kaita. Kartais atlikėjo tiesiog pritrūksta ir pradedamas ieškoti „gerai grojantis žmogus“... Siekiant gelmės ir stiliaus grynumo trūksta suprantančių plonybes arba tam neliekalaiko bei noro... Mano pozicija šiuo klausimu yra vis tik tokia: norėčiau, kad visi  bigbendo žmonės priklausytų džiazo muzikinei kultūrai. Bet kartu ir suprantu, kad taip nėra ir galbūt – nebus.

KD: Trombonininkas, kompozitorius ir aranžuotojas... gal yra dar kokia slapta ar tiesiog mėgiama veikla, kurios nepaminėjome? Ir kaip šias veiklas sudėliotum eilės tvarka?

JJ: Iš tiesų – pagrindinės veiklos yra trys ir jas sudėliočiau taip kaip jos buvo pateiktos klausime. Man yra malonu, kad pastaruoju metu vis dažniau esu paminimas ir kaip kompozitorius. Jei būtų laiko – gal dar pasvajočiau apie prodiusavimą, nes tuomet būtų galima išgauti tokį meninį rezultatą, kokio norisi – mažiau derinimų su kitais ir kompromisų ieškojimų. Bet tai atima labai daug laiko, pastangų, todėl kol kas prodiusavimo veikla – tik svajonė... Kai tik atsiras daugiau laiko.

KD: Esi dalyvavęs įvairiuose muzikiniuose projektuose, grojęs su įvairiomis grupėmis, kaip antai – „Bekešo vilkai“, „InCulto“ ir pan., šiuo metu nuosekliausiai muzikuoji su „Reinless“, plėtojančiu fanką, soulą, roką, įvairius stilių kokteilius. Kokias kryptis norisi plėtoti su Kauno bigbendu?

JJ: Gali pasirodyti tarsi pats sau prieštarauju. Kalbu apie vieno stiliaus išgryninimą bigbende, bet pats esu buvęs dalimi itin įvairių projektų. Iš tiesų, esu įsitikinęs, kad negalime lyginti muzikanto ir kolektyvo. Kaip muzikantui grojimas įvairiose grupėse, projektuose yra naudingas, o ieškojimai skatinami. Kiekvieną kartą – vis kita patirtis, kontaktai, stilių išbandymai. Tai padeda lavinti muzikinį skonį ir plėsti akiratį. Todėl likti prie vieno stiliaus nenorėčiau. Dalyvaujant įvairiuose renginiuose įgijau aranžavimo patirties, o susitikimas su skirtingais žmonėmis visada mane „veža“, duoda pasaulio ir stilių kokteilio suvokimą, pilnatvę. Taip gyventi – nenuobodu ir tai skatina kūrybiškumą. „Reinless“ vadinu atgaiva, nes tai muzika kuri skamba taip kaip man norisi. Nėra jokių „negalima“, „geriau būtų kitaip“, „pabandyk kažką pakeisti“, nėra taisyklių normų ir tarybų. Grįžtant prie Kauno bigbendo –  palaikau bendradarbiavimą ir tobulėjimą, tačiau ne blaškymąsi. Tikiu, jog kolektyvą turėtų vienyti bendra idėja. Girdžiu jį tradicinio džiazo, svingo šviesoje. Apskritai pasakyčiau, kad gyvas skambesys mane „pakrauna“. Ar tai būtų pop scena, ar džiazas, ar kita muzikos rūšis – man visą laiką norisi gyvos muzikos. Turiu nedaug patirties elektronikos srityje – manau, kad čia slypi dar vienas muzikinis pasaulis, į kurį gal kada nors įkrisiu su tokiu pačiu entuziazmu kaip ir gyvą bigbendo skambesį. Žinau gerų elektroninės muzikos atlikėjų ir man būtų įdomu su jais bendradarbiauti. Daugelis elektroninę muziką įsivaizduoją kaip pigų popsą, tačiau, iš tiesų, kaip ir visuose stiliuose yra nieko vertų variantų ir tiesiog neįtikėtinai gerų, sudėtingų ir įdomių.

KD: Gyveni aktyvų, įdomų, kaip pats sakei – nesikartojantį gyvenimą, gal turi kokį savo motto?

JJ: Gyvenimo šūkio neturiu. Į džiazo pasaulį pakliuvau atsitiktinai. Nuo vaikystės mane supo klasika, folkloro ansamblyje „Jievaras“ muzikavo mano tėvai, taigi – toks fonas mane pastoviai lydėjo ir todėl šiandien galiu teigti, kad „sėkmė – tai loterija“... Loterija – atsirasti ir atrasti, paskui – patikėti ir veikti…

KD: Pats metas būtų pakalbėti apie naujausią Tavo kūrinį – muzikinę pasaką „Džiazolendas“. Premjera jau greitai – balandžio 29 d. Koncertinė įstaiga „Kauno santaka“, anonsuojanti šį originalų kūrinį, kviečia sėsti į smagų džiazo muzikos traukinį, pakeliauti ir patirti daug nuotykių... mėnulyje, vandenyje, piratų laive ar veidrodžių karalystėje ir žinoma – aplankyti mažą džiazo lopinėlį žemėje. Norėtųsi iš Tavęs išgirsti – kas tai, apie ką tai? 

JJ: Šiai dienai pabrėžčiau, kad tai –  muzikinė premjera – vaikams. Savotiškas „performansas“ su vaikais, nes jie ir klausytojai ir dalyviai. Visa Džiazolendo muzika tarsi akompanimentas aktoriui Andriui Žiurauskui ir vaikams. Bigbendui bus nemažas iššūkis įvairiais metodais kurti džiazo šalies atmosferą. Bus muzikinių kelionių, pokštų bei žaidimų.  Labai tikiuosi, kad šalia nuotaikingų akimirkų, iš koncerto išėję vaikai ir jų tėvai daugiau sužinos apie bigbendą, džiazą... Kol kas mums su Andriumi tai yra įdomus žaidimas, kurį vadiname kūrybiniu procesu – patys juokiamės ir vėl surimtėjame. Tad jau greitai pasitikrinsime kaip šis kūrinys veikia ir salėje esančius žiūrovus, patiems smalsu, kuo visa tai baigsis...

KD: Jei klausytis patirtį sukaupusių žmonių – vaikams kurti nėra paprasta. Gal turi kokią savo vaikystės mylimą knygą ar herojų, pagal kurį ar kuriuos kreiptum savo muziką ir visą pasaką?

JJ: Vaikams kuriu pirmą kartą – taigi sakyčiau, kad man ši patirtis yra iššūkis. O dėl įsimintinos vaikystės knygos, į galvą greičiausiai šovė legendinio vokiečių rašytojo ir dailininko Janošo (tikroji pavardė – Horstas Ekertas) knygelė „Panama labai graži“. Anuomet šios knygelės personažų Meškiuko ir Tigriuko istorijos man buvo nepaprastai mielos, todėl jas iškart prisiminiau, tačiau negaliu pasakyti, jog jos įtaka juntama „Džiazolende“. 

KD: Kūrybinėje komandoje esate su aktoriumi Andriumi Žiurausku. Kaip sekasi eiti į tikslą kartu? Ar žaidžiate, pokštaujate ar rimtai, struktūruotai modeliuojate kūrinio rėmus?

J.J: Ir taip, ir kitaip... Atrodo, kad susitikimas su šiuo aktoriumi palengvino mano kūrybinį darbą... vis dar baisu, bet jau lengviau (juokiasi)... Kol kas nebuvo ginčų, pasikeitėme idėjomis – rimtomis ir juokingomis. Viliuosi, kad vaikams bus smagu ir įdomu. Manau šį renginį galima išvysti ne vieną kartą, nes priklausomai nuo auditorijos patirsime vis kažką naujo. Kaip minėjau – man šis žanras yra debiutinis, o Andriui jame daug kas pažįstama, todėl man ramu, nes matau, kad jis žino ką ir kodėl daro.

KD: Dialogas sukosi apie muziką. Tačiau kai Tavo trombonas ilsisi, galva atlaisvinama nuo kūrybinių minčių – kokia tuomet veikla atsiranda, kas Tau miela tarp muzikos ir muzikavimo?

JJ: Nieko nėra geriau už atostogas ir keliones, bet nuo kūrybos niekaip nepabėgu. Šeimoje ne tik aš, bet ir žmona kuria (miuziklo „Karalienės mirtis“ libreto ir melodijų autorė). Mūsų laisvalaikis neatsiejamas nuo muzikos. Ar keliaudami ar būdami Lietuvoje, kartu su septynmete dukra Maja Pija lankome muzikinius teatrus, renginius, su žmona stengiamės pamatyti įdomesnius koncertus. Mums tai poilsis.

KD: Vadinasi, dukra ir žmona bus pirmosios Tavo naujojo kūrinio kritikės?

JJ: Gali taip atsitikti…

KD: Pokalbio pabaigai… Prieš linkint sėkmingos premjeros ir būsimų darbų starto… Dažnai girdime „kam dabar lengva?“. Paklaustume kitaip: kiek kovingos dvasios reikia šių dienų kūrėjui, muzikantui, tiesiog – žmogui?

JJ: Sunkiausia ryžto yra rasti savyje. Ne “deadlin’ai” privers dirbti, o pats. Turi tą daryti iš savęs, neatidėlioti ir taip gerbti savo ir užsakovų laiką. Tiesa, kartais darbų kiekis pakiša koją. Nesu tinginys, bet būna pritrūksta keliolikos valandų paroje. Visad noriu mokytis ir tobulėti. To linkiu ir sau, ir savo naujausios muzikinės pasakos klausytojui – tiek mažam, tiek dideliam.  Taigi, trumpam atidėkime rimtus klausimus į šalį. Susitinkame „Džiazolende“, kur bus daug veiksmo ir linksmybių. 

„DŽIAZOLENDAS“ (premjera)

Kompozitorius Jievaras Jasinskis

Režisierius Andrius Žiurauskas

Dalyvauja:

Kauno bigbendas (vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis)

Aktorius Andrius Žiurauskas

Organizatorius:

KĮ „Kauno santaka“

Kolektyvas:

Kauno Bigbendas

Renginio data:

2018-04-29

Renginio laikas:

14:00

Renginio vieta:

Kauno valstybinė filharmonija