M. Lukošaitis: piešinio galimybės mane patį trikdo ir gąsdina

„Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ kvietimu šią Kauno rajono vietovę tyrinėja šiaulietis menininkas Mindaugas Lukošaitis. Jo piešinių cikluose meistriškai supinama istorija, vaizduotė rekonstruoja galimas situacijas ir atkuria traumines istorinės tikrovės akimirkas. Vandžiogalos laisvalaikio salėje menininkas pristatė naujojo, vis dar kuriamo ciklo „Gyvenimai. Vandžiogala“ parodą. M.Lukošaičio ir Vandžiogalos akistatos kulminacija numatyta 2022 m. rudenį, kai ciklas išaugs į viešojo meno objektą.

– Kaip jūs atradote šį miestelį? Kaip pasikeitė vietos matymas?

– Sulaukiau netikėto pasiūlymo atlikti čia meninį tyrimą ir jį priėmiau. O kodėl ne? Apie tai, kas yra Vandžiogala, neturėjau jokio supratimo. Gal tik per rūką įsivaizdavau, kad čia yra specifinių dalykų, kaip ir kituose miesteliuose. Vis dėlto žinojau, kad kaip menininkas neišvengiamai turėsiu susipažinti su situacija labiau ir po truputį įsitraukti.

Savo tyrime neiliustruoju istorijos, nebandau suprasti istorinių, politinių įvykių: jie savaime atsiranda besigilinant į temą. Toks mano principas – ateinu nelabai žinodamas, kokia bus tema. Ir man įdomu pasižiūrėti, koks yra aplink savaiminis žinojimas, istorinis, kultūrinis išprusimas. Iš tos nelabai aiškios pozicijos ir startuoju.

Įdomu mėginti kalbėtis ir jaukintis, stebėti aplinką ir eiti į tą vaizdo pasakojimą. Neretai nustembu, kiek daug mano viduje yra savaime aiškių dalykų. Kartais atrodo, kad nieko nežinau, nesigaudau, bet iš tikrųjų kažkaip turiu tam tikrą žinojimą, kuris sustiprėja bandant jį vizualizuoti. O kaip tai sužinau? Kai žiūrovai, atėję pamatyti piešinių, pradeda reflektuoti ir sakyti, kaip tiksliai pataikiau. Nustembu, nes nežinau, ką pataikiau, o man pasakoja, kad iš tiesų buvo tokie ar anokie dalykai. Skamba mistiškai, bet taip nutinka. Žmonės turi savo nutikimus, savo istorijas, ir labai įdomu klausytis šių mikropasakojimų, kurie atsiranda tarp mano piešinių.

Potekstė: menininkas, vaizduodamas dinozaurą, sako, kad čia jo darbo pradžia, kad ciklą dar tęs. / Organizatorių nuotr.

Kartais man pačiam mano piešiniai atrodo nevertingi, nelabai pavykę, net planuoju juos išmesti – ir kaip tik jie, pasirodo, yra ypatingi.

– Vandžiogaloje – per 800 gyventojų. Turbūt ir supratimų, kas yra Vandžiogala, yra tiek pat. Ar sutiktumėte su tuo?

– Tikrai taip. Tie supratimai labai individualūs. Bet yra ir kolektyvinės jausenos, supratimai, grupavimaisi, prijautimai, neįsisąmonintos būsenos, apie kurias neįmanoma prabilti ir pasakyti, kas tai yra, kas žmones trikdo. Tokių vidinius pasaulius slepiančių homunkulų tikriausiai yra visoje Lietuvoje ir pasaulyje.

Gero gyvenimo atributai yra ramybė, gebėjimas susibalansuoti ir išgyventi. Ypač dabar lekiame tai į vieną pusę, tai į kitą – neįtikėtina, kas vyksta.

Žinoma, kai ateini į tokį kontekstą su savo pretenzija, savitu pasakojimu, yra rizika nesusikalbėti ar net įžeisti. Bet menininko tikslas niekada nebuvo apibrėžtas. Ar jis turi skleisti grožį, gėrį? Mes juk tokie patys: blaškomės, dvejojame, ar kurti gėrį, ar konfliktus, klausiame, koks menininko likimas. Bet man ateiti iš išorės, duoti pradžią išsikalbėjimui, susikalbėjimui patinka. Pats turiu savo provinciją – Kurtuvėnus prie Šiaulių. Galiu palyginti, kad kai verdi savo sultyse, užsižaidi, atsiranda neįmanomų dalykų. O kai žmogus ateina iš šono, jis neturi to žinojimo.

– Esate skulptorius. Kada supratote, kad būtent popieriaus lapas ir pieštukas tam tikrais atvejais yra pati geriausia jūsų vizijų išraiškos priemonė?

– Mano tėvas buvo skulptorius, taigi bendrą supratimą apie tai, kas yra menas, visuomet turėjau. Bet ėmęs studijuoti suvokiau, kad skulptūra yra situacija, iš kurios galima išeiti į įvairius kitus ir kitokius menus. Pamaniau, kad jei rinksiuosi grynai grafiką, kažko negausiu, kažką prarasiu. Nors visuomet piešiau, bet būtent su skulptūra įgavau savikritikos, mąstymo priemonių arsenalą, kurį vėliau piešdamas labai skulptūriškai naudojau. Mąstau skulptūriškai ir į piešinį žiūriu ne kaip į malonaus akiai vaizdo sukūrimą, bet kaip į būdą įamžinti viziją, parodyti emociją, temperamentą, tai, kas lieka darbinėje būsenoje. Piešinio prigimtis yra likti nebaigtam, čia pat nutrūkusiam. Taigi prieštaros čia nematau, esu labai nuoseklus.

Vieta: vis dar kuriamo ciklo „Gyvenimai. Vandžiogala“ parodą M.Lukošaitis pristatė Vandžiogalos laisvalaikio salėje. / Organizatorių nuotr.

– Momentai, fiksuojami jūsų piešiniuose, man primena filmų – gal kartais fantastinių – kadruotę. Gal iš tiesų tik ši technika siūlo tokių galimybių?

– Neseniai nugirdau Kasparo Uinsko, muzikanto, grojančio fortepijonu, mintį. Jis kalbėjo, kad smuikas turi tokių galimybių, kokių stokoja fortepijonas. Ėmiau svarstyti, kad išties yra dalykų, kuriuos piešinys turi, o skulptūra neturi, ir atvirkščiai. Tad piešinio galimybės mane patį trikdo ir gąsdina. Piešinys yra labai pagavus, perskaitomas. Jis betarpiškas – matai liniją ir supranti, kad ji yra ranka piešta, lyg gyvas balsas. Tarpas tarp minties ir pieštuko – be proto trumpas, bet jame yra žiūrovo emocijas žadinančių dalykų. Tai mane motyvuoja – vadinasi, pasirinktas kelias teisingas.

Piešti yra lėtas procesas, o laikas – prabanga. Ir net gyvai piešinius stebėti tampa ypatingu užsiėmimu. Kiek užsuks į parodą, tiek ir galės pamatyti, panagrinėti. O likę 99 proc. žmonių matys tik prastą skaitmeną savo telefonuose. Tokia ta piešinio drama.

– Parodoje kabo piešinys, kuriame perskaičiau įrašą – „Jis gerai gyvena“. Kas yra tas geras gyvenimas?

– Aš į piešinį sudėjau tokį mikropasakojimą. Tai stotelė, o juk stotelėse prirašinėta visokių chuliganiškų užrašų, pėdsakų, užuominų. Paprastai miesteliuose žmonės grupuojasi, būna intrigų, apkalbų. Taip žmonės sugyvena. O tuose užrašuose yra ir fantazijos, ne tik tikrų faktų. Kažkas gerai gyvena, o kodėl gerai gyvena? Gal kad vagia, bet kitas tai sąžiningai dirba? Apie tą gerą gyvenimą pasakyta su ironija.

Manau, kad gero gyvenimo atributai yra ramybė, gebėjimas susibalansuoti ir išgyventi. Ypač dabar lekiame tai į vieną pusę, tai į kitą – neįtikėtina, kas vyksta. Žmonių galvose vyksta informacinis sprogimas, technologijos keičia mūsų mąstymą. Todėl man ramybė yra pagrindinis dalykas.

– Piešiniuose šmėžuoja ir dinozauras. Iš kur jis Vandžiogaloje?

– Tai bandymas save lokalizuoti, kai į ateini į visiškai naują vietą. Juk geologiniai dalykai veikia pasakojimus. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra atodanga, kur aptiktos juros periodo fosilijos, radau ten tokį akmenį, į kurį buvo labai įdomu žiūrėti. Toks įsivietinimas padeda suprasti, kur gyvename. Vieni mano draugai gyvena krateryje, ten kažkada nukrito meteoritas. Toks pasakojimas hipnotizuoja! Tad vaizduodamas dinozaurą sakau, kad čia mano darbo pradžia, ciklą dar tęsiu. Reikia viską iškalbėti, kad liktų keli esminiai akcentai. Tokia mano kūrimo strategija.