Mėlynoje padangėje, rausvoje šviesoje

Pirmiausia išvydome keistą metalinę konstrukciją, tiksliau, ilgą metalinį vamzdį, kurio viršuje – įžambiai pritvirtintas skersinis. Iš tolo jis priminė stilizuotą kryžių – šio pasaulio su savo pavojais ir netikėtumais simbolį.

Atviroje erdvėje stovintis įrenginys laukė, kol prie jo prisilies artistė F. Austry. Jos lėtas lipimas vamzdžiu aukštyn, darant pauzes atsikvėpti, apsidairyti, pažvelgti į horizontą, besileidžiančią saulę, žiūrovus, nuteikė meditatyviai ir hipnotizuojamai. Stebėtojai buvo šiek tiek įsitempę, nes  veiksmas vyko ganėtinai aukštai ir be jokios apsaugos, suvokiant, kad neapgalvotas, spontaniškas judesys gali kainuoti viską. Kai pasitikima tik savo pasiruošimu, ištverme ir profesionalumu... Įspūdį sustiprino pasirodymui pasirinkta vieta – šalia Nemuno esantis Daugirdo amfiteatras, nušviestas rausvų besileidžiančios saulės spindulių, alsuojantis tingia rugpjūčio šiluma.

Atrodė, kad ore atliekami nesvarumo eksperimentai. Drąsa, savita logika, baimės valdymas, laikinumo suvokimas ir savo kūno galimybių išbandymas – stipriosios performanso pusės. Jo metu pasitaikė ir baisokų scenų: atlikėja staiga pradėjo suptis ant skersinio, į jį remdamasi tik pilvu, o vienu metu kabėjo laikydamasi tik viena ranka. Kas nutiktų, jei ji pavargtų? Ar galėtų pasiekti strypą ir nusileisti žemyn? Stebint artistę momentais sustodavo laikas. Rizikingas pasirodymas nepaliko abejingų, šalia manęs sėdinčios moterys net šūktelėjo: „O, Dieve!“. F. Austry pasiekus žemę žiūrovai plojo ne tik iš estetinio pasigėrėjimo, bet ir dėl to, kad viskas baigėsi laimingai.

Vis dėlto pritrūkta stipresnio, garsesnio muzikinio takelio, kurį kūrė kompozitorė Marielle’ė Chatain. Ryškesnis muzikinis apipavidalinimas galėjo pasirodymui suteikti daugiau dinamikos, sudaryti atsvarą lėtam ir nuosekliam veiksmui. Pamaniau, kad įdomu būtų pamatyti, kaip performansas atrodytų naktį, kai atlikėją apšviestų tik vienas prožektorius. Galbūt poveikis būtų dar stipresnis, nesvarumo būsenos pojūtis – visai kitoks.

Apmąstant visą matytą reginį, norisi pažymėti oro akrobatikos, fizinio pasiruošimo ir meditatyvių-filosofinių šokio elementų dermę, kuriamą savitą estetiką. Pasirodo, galima valdyti erdvę ir laiką joje. Norėtųsi tai patirti dar kartą.