Kauno sinefilams – elitinių kūrėjų juostos

Svarbiausia kokybė ir saugumas

Išskirtinėje programoje bus pristatytos naujausios Venecijos ir Kanų kino festivaliuose bei Berlinalėje rodytos kino juostos.

"Kad žiūrovams nereikėtų blaškytis po repertuarą, atrinkome vienuolika filmų iš pagrindinių pasaulio kino festivalių. Daugumą filmų programoje bus galima pamatyti pirmiau, nei tų filmų premjeros įvyks jų sukūrimo šalyse", – sako kino programos sudarytoja Giedrė Krikščiūnaitė.

Spalio 5–10 d. Kauno "Forum cinemas" kino teatre po kartą bus parodyta Kanų "Auksinės šakelės" laimėtoja "Titanė", kritikų prizu "Fipresci" Berlinalėje apdovanotas filmas "Mergina ir voras". Žiūrovai taip pat išvys mylimų režisierių Pedro Almodóvaro ir François Ozono darbus.

Programa atspindi filmų platinimo kompanijos "Lokys, liūtas ir šakelė" filosofiją. "Kasmet stengiamės parodyti vieną dokumentinį filmą apie mus žavinčią asmenybę. Rodėme juostas apie dainininką Charles Aznavourą, kino režisierę Agnès Varda, atlikėją Amy Winehouse. Daugiausia renkamės europietiškus filmus, tačiau, kad visi pajustų pasaulinį kino kontekstą, norisi parodyti ir ką nors egzotiškesnio, – sakė G.Krikščiūnaitė. – Esame rodę juostas iš Irano, Maroko, Čilės, kitų šalių. Rodome meistrų Yorgos Lanthimos, Jimo Jarmuscho ir kitų filmus, tačiau ne garsūs vardai ar prizai svarbiausia, o aukšta meninė kokybė, šiuolaikinė kino kalba ir, žinoma, filmo poveikis – filmas turi sukelti jausmus, priversti jį įsimylėti."

Kadras iš filmo „Mergina ir voras“

Didieji kino meistrai filmus kuria kino teatrams, kur dideli ekranai, kokybiškas garsas ir patiriamas bendruomeniškumas.  "Mums svarbu, kad autorinius filmus žmonės žiūrėtų būtent kino teatre", – akcentavo ji. Atsižvelgus į kai kurių žmonių nerimą dėl saugumo, planuojant šią kino programą atsisakyta gyvų pristatymų, vakarėlių. "Svarbiausia – kinas. O kino teatrai yra bene saugiausios viešosios erdvės, nes visi žiūrovai žiūri į vieną pusę ir daugumoje salių per seansą oras perventiliuojamas kelis kartus", – sakė pašnekovė.

Dovanos iš Kanų

Iš Prancūzijos Rivjeros atkeliaus šešios juostos. Programos atidarymo filmas – "Paryžius. 13-as rajonas". Nuolatinis Kanų kino festivalio konkurso dalyvis (ir "Auksinės šakelės" laimėtojas už "Dypaną") prancūzų režisierius Jacquesas Audiardʼas šiemet pristatė kūrinį apie jaunus žmones, seksą ir miestą. Nespalvotame ekrane stebime Paryžiaus tryliktojo rajono gyventojus, prasilenkiančius aistros, geismo ir meilės kryžkelėse. Trys merginos ir vaikinas perrašo šiuolaikinės meilės apibrėžimą.

Šių metų Kanus susprogdino ir "Auksinę šakelę" laimėjo tarantiniškas smurto, sekso ir pulsuojančios muzikos pliūpsnis. Režisierė Julia Ducournau (antroji moteris istorijoje, pelniusi aukščiausią Kanų prizą) filme "Titanė" pasakoja jaunos merginos, kurios galvoje įmontuota titano plokštelė, istoriją. Įsivėlusi į nusikaltimus, ji priversta slapstytis, o tai daro apsimetusi seniai dingusiu vaikinu.

Aukščiausią kritikų įvertinimą ir "Fipresci" prizą bei "Auksinę šakelę" už scenarijų pelnė japonų režisierius Ryusuke Hamaguchi ir jo juosta "Drive My Car". Pagal Haruki Marukami to paties pavadinimo apsakymą pastatytas filmas pasakoja apie teatro aktoriaus gyvenimą prieš ir po žmonos mirties. Murakamiški veiksmo posūkiai, šiuolaikinė Japonija, neįprasti teatro metodai ir amžinas meilės ir išdavystės klausimas – pagrindinės "Drive My Car" linijos.

Kadras iš filmo „Viskas praėjo gerai“.

Vienas produktyviausių prancūzų režisierių F.Ozonas praktiškai kasmet sukuria po filmą. Šių metų Kanų konkursinėje programoje jis pristatė juostą apie eutanaziją "Viskas praėjo gerai". F.Ozonas apie vis dar tabu laikomą temą pasakoja savo stiliumi – be sentimentų, su humoru ir šiek tiek netikėtumo. Įspūdingas aktorės Sophie Marceau vaidmuo – ji vaidina dukrą, kuriai tėvas po insulto paveda surengti eutanazijos procedūrą Šveicarijoje.

Didieji kino meistrai filmus kuria kino teatrams, kur dideli ekranai, kokybiškas garsas ir patiriamas bendruomeniškumas.

Filme "Didžioji laisvė" sąjungininkų išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos Hansas keliauja tiesiai į kalėjimą. Pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso straipsnį Nr. 175 jis – nusikaltėlis. Bausmė – įkalinimas. Nusikaltimas – homoseksualumas. Kalėjime Hansas susiduria su tradiciniu nusikaltėliu Viktoru. Panieką keičia draugystė, o įstatymams pasikeitus paaiškėja ir tikroji laisvės prasmė. Kanų kino festivalyje žiūrovų numylėtiniu tapęs ir "Ypatingo žvilgsnio" programoje Žiuri prizą pelnęs filmas, kuriame vaidina vienas talentingiausių šių dienų vokiečių aktorių Franzas Rogowski, nehumaniškoje tamsoje sugeba įžiebti ryškią laisvės šviesą.

Charlotte Gainsbourg ir Jane Birkin – lygiavertės prancūzų kino ir muzikos ikonos. Bet visų pirma jos – mama ir dukra. Šiltoje ir jautrioje dokumentikoje "Charlotte apie Jane", Charlotte atgręžia kamerą į savo garsiąją mamą, pakviesdama ją, o kartu ir žiūrovus, leistis į intymią kelionę, kurioje dvi talentingos moterys atsiveria ne tik publikai, bet ir viena kitai.

Režisierius Gasparas Noé mėgstamas dėl savo kino provokacijų. Psichodelinėje juostoje "Lux Æterna", kurią užsakė mados namai "Saint Laurent", prancūzų aktorės Ch.Gainsbourg ir Béatrice Dalle įkūnija pačios save. Jos dalijasi istorijomis apie keistas patirtis filmavimo aikštelėse ir raganas. Filmo premjera įvyko 2019 m. Kanų kino festivalyje, tačiau dėl pandemijų iki šiol nerodytas kino teatruose.

Venecijos šviežiena

Rugsėjo 11 d. pasibaigusiame Venecijos kino festivalyje "Specialųjį žiuri prizą" laimėjo italų kino meistro Michelangelo Frammartino filmas "Urvas".

M.Frammartino tik maždaug kas dešimtmetį sukuria naują filmą, tad sinefilų pasaulyje tai tampa įvykiu. Filme-paveiksle vaizduojama, kaip šeštajame dešimtmetyje Italijos pietuose jaunieji speleologai leidžiasi į giliausią 700 m gylio Europos olą. Juos iš aplinkinių kalnų stebi senas kaimo piemuo.

Kitas programos filmas iš pernykščio Venecijos kino festivalio – mylimo ispanų režisieriaus P.Almodóvaro debiutas anglų kalba "Žmogiškas balsas". Maestro angliškame debiute pasirodo kino mūza Tilda Swinton. Jos vaidinama moteris ir šuo laukia sugrįžtančio mylimojo. Skausmingą vienatvę ji dalijasi su balsu telefono ragelyje ir šunimi, nesuprantančiu, ar šeimininkas paliko jį. Trumpametražio filmo seansus lydės režisieriaus ir aktorės pokalbio įrašas apie filmo kūrybinį procesą.

Kadras iš filmo „Žmogiskas balsas“.

Berlinalės desertai

T.Swinton balsą programoje bus galima išgirsti ir filme "Paskutiniai ir pirmieji žmonės". Tai pirmas ir paskutinis 2018 m. anapilin iškeliavusio islandų kompozitoriaus Jóhanno Jóhannssono filmas, įkvėptas fotografo Jano Kempenaerso knygos "Spomeniks". Joje menininkas užfiksavo buvusios Jugoslavijos gamtoje pastatytas didingas brutalistines skulptūras. Ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba balansuojantis kūrinys sujungia muziką, vaizdą ir T.Swinton pasakojimą.

"Šis filmas iš Berlinalės Lietuvoje buvo rodomas tik internete vieną dieną per "Scanoramos" uždarymą, o jis neabejotinai reikalauja didelio ekrano ir gero garso, todėl įtraukėme jį į kino programą "Lokys, liūtas ir šakelė", – sako G.Krikščiūnaitė.

Kitas filmas iš šių metų Berlyno – sinefiliškas desertas pasiilgusiesiems kokybiško nepriklausomo kino. Šveicarų dvynių režisierių Ramono ir Silvano Zürcherių juosta "Mergina ir voras", apdovanota kritikų "Fipresci" prizu, rodo merginos kraustynes iš vieno buto į kitą. Banalūs kasdienybės ritualai talentingų režisierių rankose virsta meilės, ilgesio, išsiskyrimo nerimo ir pavydo simboliais. Visi filmo veikėjai flirtuoja vienas su kitu taip, kaip režisieriai flirtuoja su savo žiūrovu – erzindami, kurdami intrigą, palikdami atvirus klausimus ir norą sužinoti daugiau.