„BEDS“ iniciatyva daugiausia dėmesio skiria performanso menui, akcentuojančiam žiūrovo-dalyvio patirties realiuoju laiku svarbą, kai sąveika tarp veiksmo ir žiūrovo kuria įtampą ar intymumą. Šie principai pasireiškė tiek pačių performansų metu, tiek atsitiktiniais momentais.
2021 m. įkurto kolektyvinio projekto „BEDS“ veikimo koncepcija apibūdinama trijų aukštų lovos metafora: esama trijų lygių – tarptautinis menininkų tinklas, mobili organizacija ir vietinis meno renginys. „BEDS“ menininkai dalyvavo Kauno performansų savaitgalyje, jų projektas buvo įtrauktas į 15-osios Kauno bienalės programą, tyrinėjusią skirtingą santykį su nežinomybe ir bandymą iš naujo apibrėžti save.
Nepažįstama ir artima
Pirmoji „BEDS“ įvykio dalis buvo numatyta Meno centro ekspozicijų erdvėje – galerijoje „PASSWORD_1“, atsidariusioje šių metų vasarą. Antroji – Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Muitinė“.
Pirmąją įtampą sukėlė nežinomybė dėl galerijos „PASSWORD_1“ adreso: jos tikslios lokacijos (bent kol kas) nerasi „Google“ žemėlapiuose. Eidama dar nežinojau, kad vieta nurodyta tik Meno centro tinklapyje įkeltame žemėlapyje. Ant pastato – jokio ženklo, informuojančio, kad ten esama galerijos. Tad teko patirti, ką reiškia ieškoti vietos, kai net neaišku, ar ji apskritai egzistuoja.
Galerijos atradimas virto savotišku nuotykiu, pralaužusiu pirmuosius ledus: įėjimą radau tik lauke esantiems žmonėms pakvietus mane į vidų. Pati galerija – visai nedidelė, tad tokioje intymioje aplinkoje esi priverstas bent akimis bendrauti su šalia esančiais žmonėmis. Tame mažame, drėgname kambaryje, industrinėje atmosferoje patirtą jausmą atliepė Yarynos Shumskos instaliacija „Condenced space“ (Suspausta erdvė, liet. k.). Ant virvės pakabintas galerijos erdvės formos betono lydinys kabėjo šiek tiek įstrižai, taip kurdamas kontrastą tarp formos tvirtumo ir nestabilaus eksponavimo būdo. Siūbuojantis betono luitas, jo industrinė išvaizda sąveikavo su tiksliai apibrėžta galerijos erdve ir pojūčiu, kad tai, kas joje vyksta, yra laisva ir nestabilu.
Pirmojo performanso metu Antti-Juhani Manninenas per žodžių asociacijas kūrė vaizdinius, tokius kaip jūra ar dykuma, jais pabrėždamas santykį tarp gyvybės, mirties ir pastangų išgyventi, inspiruodamas mąstyti apie tai, kad sūrus vanduo gali reikšti ir mirtį, ir gyvybę. Menininkas reflektavo bandymą būti sąmoningu – būti būsenos, kuri virsta apmąstymu apie aukštesnę dievo galią.
Performanso metu plastikiniame maiše spurdėjo mechaninė žuvis, ant nešiojamos kaitlentės buvo uždėtas virti indas su vandeniu. Tai – lyg gyvenimo ratas: žuvis spurda maišelyje, norėdama grįžti į vandenį; virdamas vanduo žuvį nužudo, bet pamaitina kitą. Performansas pasibaigė plytos poliravimo seansu. Kambarį pripildė dvokas, dulkės, griaužė akis ir nosį. Tuomet A.-J. Manninenas ant plytos užpylė eterinio aliejaus, kuris netrukus pasklido po visą patalpą – tarsi dulkės. Tačiau šįkart pojūtis buvo priešingas, atrodė, lyg kvėpavimo takai būtų ne teršiami, bet valomi. Poliruojamas industrinis daiktas, juntamas viržinių mirtenių kvapas, – tarsi net ten slypėtų gyvybė. Įtampa atslūgsta, visi dalyviai pasitepa eteriniu aliejumi, suartėja tapę ritualo dalimi.
Žmogaus visatos
Antrosios renginio dalies keliavome į galeriją „Muitinė“, pakeliui patirdami savotišką hepeningą*. Nedidelė dalyvių ir menininkų grupelė laukėme šnekučiuodamiesi lauke, kol galiausiai visi kartu suėjome į galeriją.
„Muitinės“ erdvė itin palanki tokiam renginiui: pagrindinė, gana didelė, sienų pertvaromis segmentuota salė ir du mažesni kambariai. Viename jų – Antti Turkko ready made skulptūra: VDA parodų stovas, su per vieną iš plakatui įtvirtinti skirtų skylių perjuosta plastikine žarna. Sąveika tarp neapibrėžtumo ir tikslumo: stendas – labai konkretus, tačiau tuščias daiktas, tad sąmonė, suprantanti jo paskirtį – komunikuoti, – kuria menamas balto plakato žinutes.
Galerijos nišose – A. Turkko abstrakčios molio skulptūros, kurių forma pulsuoja dinamika, tarsi fiksuotų formos virsmą. Ant sienų – keturi abstraktūs Iulijos Ghitos paveikslai: ant kiniško popieriaus aliejiniais dažais, kreida ir grafitu atvaizduotos erdvės, formų ir spalvų santykių ryšių studijos, primenančios visatos formavimąsi.
Galerijoje buvo du Tugbos Varolos darbai: asmeninis menininkės telefonas su lankytojams atvira nuotraukų galerija „Sacrifice I“ (Auka I) ir erdvinė instaliacija „Sky is the limit“ (Dangus yra riba, liet. k.). Telefone galėjai pamatyti kasdienes, nebūtinai reikšmingas, bet nepažįstamiesiems paprastai nematomas akimirkas: pokalbių ar „Vinted“ pirktų prekių atvaizdų ekrano kopijas; artimųjų, draugų, švenčių nuotraukas; nepavykusius, pasikartojančius, nereikšmingus kadrus, kurie kasdienį gyvenimą atspindi kur kas geriau nei tai, kas matoma socialinėse medijose.
Suvokus, kad tokių, tegu ir nereikšmingų, nuotraukų nesinorėtų rodyti kitiems, imi mąstyti apie tai, kad telefonas tampa mūsų atspindžiu, ir apie vojeristinį malonumą pažvelgti į kito žmogaus privatų pasaulį.
Instaliacija „Sky is the limit“ buvo sukomponuota iš paukščiams atbaidyti skirtų spyglių, sudėliotų į šokinėjimo žaidimo „klasės“ langelius. Paskutiniame langelyje – sudužęs plokščiaekranis televizorius, ant kurio padėtas akmuo. Kūrinys buvo ironiškas: nors dangus yra riba, neteisingas nusileidimas (arba klaida) daug kainuoja. Supriešinamas beribiškumo pažadas su akivaizdžiomis ribomis bei pavojumi. Tarsi atpažinus tas ribas dužtų vaikystėje medijų įskiepyta iliuzija.
Sąlygos ir veiksmas
Kitą performansą „Number 1“ (Numeris 1, liet. k.) atliko menininkė Lucia Bricco, užsimaukšlinusi guminę anties galvą. Veiksmas prasidėjo nuo orų prognozės – pranešimo apie lietingus orus. Lėtai judėdama atlikėja atsigulė ant balto audinio, iš kurio kilo aukštas stovas su mikrofonu, ir pradėjo giliai kvėpuoti. Vėliau menininkė pakišo galvą po audiniu taip, kad atrodytų, lyg mikrofono stovas kyla iš jos galvos. Tuomet prasidėjo kita transliacija, prognozuojanti saulėtus orus, iš po audinio lėtai buvo išstumtas baltas balionas.
Šiame performanse tyrinėtas santykis tarp vidinių būsenų ir išorės poveikio joms. Antis – migruojantis gyvūnas, priklausantis nuo klimato, taigi nuo išorinių sąlygų. Mikrofonas (instrumentas, fiksuojantis aplinkos garsus) tampa išorinių impulsų įsiklausymo įrankiu. Susietas su giliu kvėpavimu jis kuria harmoningą ryšį tarp vidaus ir išorės, tarp klausymosi ir buvimo. Palankiomis sąlygomis ši jungtis virsta kažkuo nauju. Žmogaus kūnas su anties galva primena prigimtinį žmogaus ryšį su aplinka ir jo veiksmų priklausomybę nuo ją formuojančių sąlygų.
Pamatyta egzistencija
Mažesniame kambaryje vykęs Eglės Šimėnaitės performansas „Maxima/Let it name you“ („Maxima“/leisk jai tave įvardyti, liet. k.) pasireiškė stipriais patyriminiais aspektais. Menininkė imitavo vaizdo skambutį su protingesne būtybe.
Priešais save menininkė laikė stovą su projektoriumi, į jos veidą projektuojančiu jos pačios veido vaizdą, kuris dėl nelygaus paviršiaus įgavo kitokią formą. E. Šimėnaitė lėtai sukosi aplink savo ašį, būtybei uždavinėjo klausimus, o ši jai atsakinėjo. Įstrigo kelios būtybės frazės: „Mes kartojam tai, kas mus guodžia“, „Hipokritiškumas yra evoliucijos ženklas, nes tada bent įsivaizduoji rūpestį“ ir „Kai pajausi pučiantį vėją, atmink, kad tai ne nuosavybė, o pokalbis“.
Menininkė tikslingai išnaudojo erdvę. Į patalpoje esantį baltą radiatorių buvo nukreiptas blyksintis, žalią spalvą po kambarį skleidžiantis vėjo plaikstomos žolės vaizdas. Menininkės veido atvaizdas, iš pradžių matomas ant jos pačios veido, vėliau nukreipiamas ant sienos priešais įėjimą į kambarį. Iš už kambario buvo matomas projekcijos vaizdas, kuriame menininkės veidą deformuoja stipri oro srovė. E. Šimėnaitė pasiėmė lapų pūstuvą ir pakartojo šį vaizdą realybėje. Taip jos realus kūnas ir projekcijos atvaizdas trumpam susilygino.
Vėliau oro srovė buvo nukreipta į „Maximos“ maišelį su konfeti, kurie pasklido po patalpą, vėjo judėjimą paversdami matomu reiškiniu. Visi dalyviai pajuto oro srovę, į veidą skriejančius margus konfeti, o mįslinga žalia blyksinti spalva ėmė skleisti džiaugsmą. Per buvimą ir sąveiką su nematoma jėga žiūrovai patyrė savo egzistenciją pačiu primityviausiu, bet efektyviausiu būdu, bendra jutiminė patirtis suartino su šalia esančiais žmonėmis.
Po E. Šimėnaitės pasirodymo pasijutau tarsi migčiau: galvoje blaškėsi įvairūs pojūčiai, vaizdiniai, žmonių veidai ir kvapai. Nebeliko įtampos, nepajutau poreikio ieškoti matytų kūrinių gilesnių prasmių, atrodė, kad viską, ką reikėjo, patyriau ir paleidau.
* improvizuotas reginys, turintis dailės, muzikos, teatro, kino, choreografijos elementų. Siejamas ir su dailės sampratos plėtra – dailininkų siekiu kurti ne baigtus objektus, o situacijas, kuriose žiūrovas dalyvautų visomis savo juslėmis.
Naujausi komentarai