Apie tai kalbėta Kauno menininkų namuose vykusioje diskusijoje „Fluxus“ palikimas ir aktualumas šiandien“. Pokalbyje dalyvavo menotyrininkė, kuratorė Laima Kreivytė, menotyrininkė Lina Pranaitytė ir Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto tyrėja, menotyrininkė ir diskusijos moderatorė Lina Michelkevičė. Diskusija subūrė tiek kultūros sričių žmones, tiek besidominčią visuomenę, norinčią išgirsti, kaip „Fluxus“ judėjimas atsirado Lietuvoje, kaip jis buvo interpretuotas bei kokią reikšmę turi šiandien.

L. Michelkevičė pradėjo diskusiją primindama „Fluxus“ judėjimo svarbą Lietuvai. „Fluxus“ buvo vienas iš labai svarbių momentų, kuris, regis, galėjo būti toks tiltas, kažkoks tiesioginis teleportas, galėjęs susieti Lietuvos meno istoriją su Vakarų šiuolaikinio meno istorija“, – pastebėjo diskusijos moderatorė.

Anot menotyrininkės L. Kreivytės, judėjimo užuomazgų būta ir sovietmečiu, kai menininkai, pasitelkę asmeninius ryšius su užsienio kolekcininkais ir parodų rengėjais, atsiveždavo pirmuosius „Fluxus“ darbus. J. Mačiūnas susirašinėjo su muzikologu Vytautu Landsbergiu, kurio iniciatyva vėliau buvo surengta ir pirmoji studentų „fliuksinė“. L. Michelkevičė pažymėjo didžiulį vaidmenį, skleidžiant judėjimo dvasią, turėjusį festivalį – Druskininkų jaunųjų kompozitorių dienas, kur buvo išbandomos eksperimentinės formos, artimos fliuksiškajam mąstymui.

Kiek šiose iniciatyvose liko tikros menininkų kūrybinės energijos, o kiek – miesto rinkodaros strategijos?

Diskusijos dalyvės svarstė, kaip „Fluxus“ turėtų būti traktuojamas šiandien. „Reikia suprasti, kad „fliuksizmo“, kuris atgimė kartu su nepriklausoma Lietuva, negali vadinti „Fluxus“, tai buvo „Fluxus“ inspiruota veikla. „Fluxus“ yra istorinis judėjimas ir laikoma, kad jis baigėsi su J. Mačiūno mirtimi 1978-aisias“, – teigė L. Kreivytė. Lietuviškame kontekste „Fluxus“ dažnai buvo ne tęsiamas, o perinterpretuojamas: menininkai veikiau kūrė judėjimo inspiruotus darbus, kurie padėjo formuoti šiuolaikinio meno lauką.

Diskusijos dalyvės daug dėmesio skyrė paradoksui, kad antiinstitucinis judėjimas šiandien dažniausiai aptinkamas muziejuose. L. Pranaitytė išskyrė Kauno paveikslų galerijoje įrengtą „Fluxus“ kabinetą, kuris nuo 1999 m. yra tapęs viena pagrindinių vietų Lietuvoje, kur galima susipažinti su šiuo judėjimu. Ji kėlė klausimą, ar kūrinių perkėlimas į muziejus neprieštarauja pačiai judėjimo dvasiai. Tačiau L. Kreivytė net ir tokius veiksmus laiko fliuksiškais, nes „Fluxus“ niekada nevengė ironijos ir savęs perinterpretavimo.

Kalbėdamos apie Kauną, diskusijos dalyvės sutiko, kad pastarąjį dešimtmetį miestas aktyviai naudojasi „Fluxus“ vardu, formuodamas savo kultūrinį įvaizdį. Buvo aptartas tradicinis rugsėjį vykstantis „Fluxus“ kopimas į Parodos kalną. „Kiek šiose iniciatyvose liko tikros menininkų kūrybinės energijos, o kiek – miesto rinkodaros strategijos?“ – retoriškai klausė L. Pranaitytė. Anot jos, daugelis renginio dalyvių nežino tikrosios „Fluxus“ reikšmės, todėl yra svarbu rengti papildomus renginius, kurie edukuotų žmones apie J. Mačiūną ir jo pradėtą judėjimą.

„Fluxus“ formatas, išraiška yra daugiau žaidybinė, o pagrindas tikrai buvo daug gilesnis. Šito žinojimo, manau, kiekvienam žmogui, kurio paklausi apie „Fluxus“, ir trūksta. Jis kalba apie pokštą, festivalį, linksmas iniciatyvas", – L. Pranaitytės teigimu, skleidžiant žinią apie J. Mačiūno judėjimą, reikėtų ir jo prasmę aiškinančios atsvaros.

Diskusijoje išryškėjo skirtingi „Fluxus“ interpretavimo būdai. Viena vertus, šis judėjimas vis dar siejamas su kritiškumu, maištu, ironija ir pokyčių siekiu. Kita vertus, kaip pastebėjo L. Kreivytė, šiandien „Fluxus“ neretai redukuojamas iki epitetų „keistas“, „žaismingas“ ar „fliuksiškas“, prarandant jo politinį užtaisą. L. Michelkevičė tam pritarė, tačiau kartu pastebėjo, kad net ir supaprastintas „Fluxus“ suvokimas leidžia išlaikyti šį reiškinį gyvą viešojoje erdvėje.

Diskusijos pabaigoje dalyvės sutiko, kad „Fluxus“ Lietuvoje yra daugialypis reiškinys: viena vertus, tai istorinis, pasaulinio masto judėjimas, kita vertus, – tai gyvas įkvėpimo šaltinis, nuolat prisitaikantis prie kintančio konteksto. Šiandien jis funkcionuoja tiek kaip meninė tradicija, tiek kaip kultūros politikos įrankis. Tačiau išlieka svarbus klausimas, ar ateityje „Fluxus“ bus suprantamas tik kaip „prekės ženklas“, ar vis dar gali būti kritiškai aktualus menininkų bendruomenei ir visuomenei.