G. Piktytė: džiaugiuosi, kad likimas leido likti teatre

– Kas jums yra aktorystė?

– Tai – vaikystės svajonė, prasidėjusi sekmadieniniais „Merės Popins“ spektakliais, į kuriuos mane atveždavo tėtis, daugkartinis Lietuvos bokso čempionas, pažinojęs tuometes teatrinio pasaulio žvaigždes. Dabar kiek sunkiau įsivaizduojama sportininkų ir menininkų draugystė anuomet nieko nestebino: ir vieni, ir kiti buvo nušviesti to paties įžymybių Olimpo spindesio. Vyresnieji dar prisimena kasmetes Teatro dienos proga gausybę žiūrovų sutraukdavusias „Žalgirio“ krepšininkų rungtynes su aktoriais Kauno sporto halėje. Jėgų išlyginimui profesionalai krepšininkai žaisdavo dėvėdami bokso pirštines. Ir aktoriai, ir sportininkai, tarsi senovės Romos gladiatoriai, buvo pasiryžę bet kokia kaina (vieni scenoje, kiti – sporto arenoje) pelnyti žiūrovų palankumą. Įsivaizdavau ir save tokiame emocijų kupiname pasaulyje. Sėkmingai užbaigusi pirmą kursą, palikau šeimos tradicijų padiktuotas medicinos studijas ir viešai prisipažinau: „Noriu būti aktorė“.

Po aktorystės studijų mano darbo teatre pradžia sutapo su lemtingais Lietuvos istorijos įvykiais. Nepriklausomybės sąjūdis, kovų pergalės ir praradimai – gatvėse dėjosi žymiai svarbesni dalykai negu scenoje. Negalėjome likti nuošalyje. Teatrai ištuštėjo, bet svajonė išliko. Atėjęs laisvės metas atnešė anksčiau negirdėtus atsakomybės reikalavimus. Labai gaila, ne visi mano kolegos teatralai atlaikė pokyčių išbandymus. Kai kurios svajonės sudužo į naujos kasdienybės rifus. Džiaugiuosi, kad likimo scenarijus leido man likti teatre. Nauji režisieriai, nauji spektakliai, nauji vaidmenys – tai pagrindiniai aktoriaus gyvybę palaikantys veiksniai. Ir dar – truputis sėkmės. Juk visi suprantame: neverta stengtis gerai daryti tai, ko išvis geriau nedaryti. Tačiau nepabandęs – nesuprasi. Aktoriai gyvena viltimi, ir, matyt, nieko čia nepakeisi.

Į teatrą atėjusiam žiūrovui nerūpi (ir neturi rūpėti!) įdėto darbo kiekis. Veiksmo magija – štai kas svarbiausia.

– Esate sukaupusi didelę aktorinę patirtį, sukūrusi daug vaidmenų, gavusi daug apdovanojimų… Kaip manote, ar vaidybos galima išmokti, ar vis dėlto aktoriumi gimstama ir tai – prigimtinė dovana, o studijos yra tik tobulėjimo procesas? Kiek prie aktorinės sėkmės prisideda talentas, o kiek – įdedamas darbas?

– Legenda byloja, kad maždaug prieš du šimtmečius didikų pasamdyti prancūzų mokytojai, atrinkdami valstiečius į dvarų chorus, netinkamiems kandidatams paskelbdavo nuosprendį – „chantera pas“, t.y. „nedainuos“. Tokio kategoriško išankstinio vertinimo tradicijos ilgus metus gyvavo priimant į vaidybos studijas ir Lietuvoje. Prisimenu eiles apsiašarojusių kandidatų, po nesėkmingo pasakėčios skaitymo (nesunku atspėti, iš kur atėjo šis pelėsiu trenkiantis reikalavimas) sužinojusių, kad nepateko į kitą atrankos etapą.

Kas svarbiau: darbas ar talentas? – amžinas bet kurios kūrybinės profesijos klausimas. Prisimindama pokalbius su savo seneliu Boleslavu Pikčiu, nacionalinės neurochirurgijos mokyklos pradininku, sakyčiau, kad tai apskritai yra bet kurios profesijos klausimas. Atsakymų į jį yra tiek daug, kad kiekvienas gali pasirinkti sau tinkamą. Man patinka žymaus smuikininko pasiūlytas variantas: „Be darbo negali groti smuiku, o be talento negali groti muzikos.“ Aišku viena: į teatrą atėjusiam žiūrovui nerūpi (ir neturi rūpėti!) įdėto darbo kiekis. Veiksmo magija – štai kas svarbiausia. Kai jos nėra, vargu ar kas sako: „Per mažai darbo įdėta.“ Rūstus nusivylusio žiūrovo verdiktas tokiu atveju, deja, dažniausiai kalba apie talento trūkumą.

Vadovauja: jau dešimt metų trunka nuolatinių atradimų kupina kelionė teatrinės edukacijos labirintais. G. Piktytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip nusprendėte savo žiniomis dalytis su studentais?

– Pradėjusi aktorės karjerą dabartiniame NKDT, ieškojau visokiausių savo sugebėjimų (o, kaip aukštai esame linkę juos vertinti jaunystėje!) pritaikymo.

Teatre pirmadieniais nebūna nei spektaklių, nei repeticijų. Beje, dažnai net nesusimąstome – kodėl? Vieną cinišką šio pasaulinio papročio atsiradimo priežastį kažkada paaiškino amerikiečių dainininkas Tomas Waitsas. Pasak jo, prieš daugelį metų Anglijoje pirmadieniai buvo viešų egzekucijų diena ir anuometiniai teatrai greit suprato, kad nepajėgs tomis dienomis konkuruoti dėl žiūrovų su makabriškais įvykiais turgaus aikštėse. Kad ir kaip iš tiesų būtų, laisvus pirmadienius užpildžiau TV serialų garsinimu.

Kiek vėliau, kolegės paprašyta, KTU gimnazijoje įkūriau teatro studiją, kuri pirmoji Kaune pradėjo teatralizuotų šimtadienių tradiciją. Padirbėjusi su moksleiviais, sulaukiau panašaus pasiūlymo iš kolegijos. Pirmosios pedagoginės patirtys padrąsino kartu su iškiliais Lietuvos scenos meistrais sukurti unikalų „Teatro dirbtuvių“ formatą, kuris gyvuoja ligi šiol, kviesdamas visus („nuo devynerių iki devyniasdešimt devynerių“) į pusmečio trukmės mokyklą, kurioje šeštadieniais prasiveria vaidybos, grimo, scenografijos, šokio, vokalo, režisūros ir kitų teatro meno dirbtuvių durys. Greičiausiai būtent šios veiklos atgarsiai (norėčiau tikėti, kad ir mano vaidmenys teatre) paskatino tuomečius VDU vadovus pasiūlyti man parengti vaidybos studijų programą. Nedrįsau atsisakyti, ir šitaip prasidėjo jau dešimt metų trunkanti, daug asmeninių ir kolektyvinių pastangų reikalaujanti, bet sykiu labai patraukli, nuolatinių atradimų kupina kelionė teatrinės edukacijos labirintais.

– Ką jums asmeniškai reiškia VDU teatras?

– Pradėjusi dirbti VDU, ėmiau labiau domėtis universiteto teatrų veikla kitose šalyse. Šiuo požiūriu įdomiausia pasirodė amerikietiška patirtis. Lankydamasi Čikagos DePaul'o ir Berklio universitetuose, skaitydama paskaitas Šiaurės Kolorado universiteto vaidybos studentams, mačiau didesnes jų galimybes: ten vien tik kostiumų cechų dydis viršija daugelio mūsų teatrų tarnybinių patalpų plotus, o žiūrovų vietų skaičius prilygsta didžiųjų miestų teatrų erdvėms.

Didžiausią įspūdį paliko kelionė į Juilliard'o mokyklą – šiandien bene labiausiai pasaulyje žinomą meno atlikėjų ugdymo kalvę Niujorke. Sužinoję, kad prieš kelis dešimtmečius esu buvusi pas juos studentų mainų grupėje, jie pakeitė planuotą kelių valandų trukmės apsilankymą į išsamią trijų dienų programą, kurios metu vaidybos fakulteto dekanas pasakojo mokyklos istoriją, vedžiojo po auditorijas ir teatrų patalpas, supažindino su charizmatiškais, tarsi iš Holivudo filmų nužengusiais dėstytojais, kvietė pasikalbėti su milžiniškus konkursus (18 laimingųjų iš 900 bandžiusių įstoti) įveikusiais ir didžiulius pinigus (apie 50 tūkst. dolerių per metus) už studijas sumokėjusiais studentais. Visa tai tik dėl to, kad aš – pasirodo – po vaidybos studijų tapau aktore. Jų statistika byloja, kad iš kiekvieno vaidybos studijų kurso aktorystės karjerą pasirenka vidutiniškai trys absolventai, o plačiajai visuomenei žinomu tampa geriausiu atveju vienas.

Man VDU teatras yra kūrybingų ir smalsių žmonių susibūrimo ir savitarpio tobulinimo vieta, kurios pagrindinis tikslas – savęs ir pasaulio pažinimas per meninę raišką. Tolimesnės profesinės karjeros trajektorijos – laisvų asmenybių pasirinkimo reikalas.

– Kokia buvo teatro vasara?

– Teatras, kaip žinoma, prasideda nuo rūbinės… Tik ne vasarą. Kaip ir daugumą scenos meno erdvių šiltąjį metų laiką vadiname tarpsezoniu ir skiriame jį pasiruošti artėjančiam sezonui. Sekdami senovės Romos poeto Juvenalio priesaku „mens sana in corpore sano“ (liet. „sveikame kūne – sveika siela“), užsidarome žiūrovams, kuriems vasarą taip pat labiau rūpi pajūrio siūlomi „corpore “ (liet. „kūno“) malonumai, ir užsiimame savo teatro „kūnu“: atnaujiname sceną, žiūrovų salę, planuojame repertuarą, skelbiame naujų narių priėmimą. Universiteto teatras, kaip įpareigoja jo statusas, nepaliauja vienu metu suktis dviejose orbitose: ir akademinėje, ir teatrinėje. Čia kaip žemės ūkyje – pertraukų nėra: ką pasėsi, tą ir pjausi.

Universiteto teatras, kaip įpareigoja jo statusas, nepaliauja vienu metu suktis dviejose orbitose: ir akademinėje, ir teatrinėje. Čia kaip žemės ūkyje – pertraukų nėra: ką pasėsi, tą ir pjausi.

– Kokie naujojo teatrinio sezono planai?

– Džiaugiuosi, kad artėjantį sezoną pasitinkame vis labiau įtraukdami VDU alumnus, vaidybos studijų absolventus, į alma mater gyvenimą. Savo režisuotą spektaklį pristatys Greta Dirmauskaitė, šiemet nustebinusi ne tik savo buvusius bendramokslius ir dėstytojus, bet ir literatūros ekspertus pelnytu „Metų knygos“ apdovanojimu. Rokas Lažaunykas, po vaidybos studijų VDU baigęs scenografijos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje, pakvies į du savo naujus pastatymus.

Man labai malonu matyti buvusių auklėtinių virsmą: dar, rodos, visai neseniai sėdėję auditorijos suoluose ir krimtę pripažintų scenos meno profesionalų pamokas, šiandien jie patys pasirodo kaip brandūs teatro menininkai.

Atsiliepdami į kvietimą pasidalyti patirtimis su dabartiniais studentais, savo gimtojo VDU teatro neaplenkia ir kiti alumnai. Šiuos sugrįžimus labai vertinu ir suprantu kaip pagarbos ir dėkingumo išraišką universitetui, profesūrai ir kolegoms.

Kol kas negaliu atskleisti viso naujų spektaklių repertuaro: menininkai nemėgsta iš anksto kalbėti apie ateities planus – tai senas ir sunkiai įveikiamas prietaras.

Tęsime ir kitus, laiko patikrintus ir žiūrovų pamėgtus renginius, tokius kaip „Uždaras vakaras: Persona Grata“. Nuo 2012-ųjų tradicija tapęs teatralizuotas intelektualių pokalbių ciklas kviečia į susitikimus su žymiausiais šalies kūrėjais, menininkais, visuomenės veikėjais. Universiteto pedagogų, studentų ir teatro aktorių dėka šie susitikimai pavirsta kameriniais spektakliais, kurių dalyviais noriai tampa ir įprasto „kalbančių galvų“ TV formato nuvarginti žiūrovai.

– Šis sezonas – jubiliejinis. Šiemet – dešimtas pirmojo Lietuvos profesionalaus universiteto teatro gimtadienis. Kaip teatras pasikeitė per šį dešimtmetį?

– Iš tiesų, prieš dešimtmetį įkurtas VDU teatras buvo pirmasis profesionalus universiteto teatras Lietuvoje. Matyt, turėčiau paaiškinti termino „profesionalus“ reikšmę – juk teatrai Lietuvos aukštosiose mokyklose nėra naujovė. Mūsų sumanymo išskirtinumas buvo susijęs su siekiu integruoti du iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamus dalykus: scenos meno profesionalų sumanymus ir visiškai žalio akademinio jaunimo ambicijas.

Pedagoginis eksperimentas, kai universiteto studentai vaidino kartu su Lietuvos teatro profesionalais, atkreipė užsienio kūrėjų dėmesį ir atnešė pelnytą pripažinimą (ir žiūrovų simpatijas) Graikijos, Kanados, Prancūzijos ir Slovėnijos edukaciniuose teatro festivaliuose.

Matyt, geriausias atsakymas į jūsų klausimą apie tai, kas pasikeitė per pirmąjį teatro egzistavimo dešimtmetį, galėtų būti štai toks: pripažinimo ženklai (daugkartinės nominacijos nacionaliniams „Scenos kryžiams“, Kauno „Fortūnos“ ir tarptautinių festivalių apdovanojimai) aukštai iškėlė lūkesčių kartelę. Tai įpareigoja.

Sumanymas, daugeliui kažkada atrodęs neįgyvendinamas, virto realybe. Įkurtas kartu su vaidybos studijų programa, išugdęs penkias teatro ir kino aktorių kartas, teatras šiuo metu yra studijų programos „Šokio ir teatro pedagogika“ mokomoji erdvė ir kūrybinė laboratorija, atvira plačiajai VDU bendruomenei.

Negaliu atsispirti pagundai: naudodamasi proga, kviečiu visų universiteto fakultetų studentus išmėginti jėgas VDU teatro scenoje. Nepraleiskite progos atskleisti ir išplėsti savo kūrybinių galių ambicingoje draugijoje! Pažinusi ir kitus studentiškus rūpesčius, dar paminėsiu ir galimybę užsidirbti papildomų akademinių kreditų.

Metamorfozė: teatro vadovei smagu matyti studentų virsmą – dar, rodos, neseniai sėdėję auditorijos suoluose, jie patys pasirodo kaip brandūs teatro menininkai. D. Matvejevo nuotr.

– Koks šių laikų publikos susidomėjimas teatru? O jaunimo? Ar karantinas jam turėjo įtakos?

– Vakarų civilizacijoje teatras, kaip kultūros reiškinys, keičiasi kartu su visuomene nuo senovės Graikijos iki mūsų dienų. Karantino stumtelėtas į virtualiąją erdvę, teatras išmėgino šiuolaikinių technologijų siūlomus sprendimus. „Zoom“ formatas leido gerokai išplėsti auditorijos geografinę aprėptį: karantininius VDU teatro spektaklius galėjo stebėti mūsų tautiečiai ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse. Buvo įdomu, bet kartu su kolegomis vėl nekantriai veržiamės ten, kur kitapus rampos šviesų alsuoja „gyvi“ žiūrovai, palikę apsiaustus, skėčius ir gėlių puokštes realioje, bet ne virtualioje rūbinėje.

Kalbant apie jaunimo susidomėjimą, reikėtų pasakyti, kad teatras, kaip ir bet kuri kita meno rūšis, nuolat konkuruoja dėl jaunosios visuomenės dalies dėmesio su daugybe sunkiau ar lengviau prieinamų, labiau ar mažiau madingų, smarkiau ar silpniau rinkodaros industrijos brukamų patirčių. Meninės raiškos formos visada domina tą jaunimo dalį, kuri sieja pasaulio pažinimą su kūrybinėmis ir intelektinėmis pastangomis. Šiuo požiūriu teatras neišskirtinis: jį mėgstantiems paprastai rūpi ir kitos meno sritys. Jei atėjęs į teatrą žmogus nesidomi literatūra, kinu, daile, muzika – greičiausiai, jis čia pateko atsitiktinai, sutuoktinio arba darbdavio įpareigotas. Savo žiūrovus matau ir tūkstantinėje knygų mugės lankytojų minioje, ir jaukioje Zarasų bibliotekoje, ir aštriabriauniame sostinės MO muziejuje, ir rudeniniame Druskininkų poezijos festivalyje, ir Babtyno dvaro kluone rengiamuose koncertuose – tai didelė ir smagi kompanija.

– Sakoma, kad gyvenime reikia turėti tikslą ir jo siekti. Ar dabar turite tikslų, svajonių, vizijų, kurias norite įgyvendinti?

– Norėčiau atsakyti kiek sutrumpinta senovės Romos konsulo fraze: „Svarbiausia – plaukti pirmyn.“ Pastaruoju metu mėgstu jūreiviškas metaforas – įgyvendinau dar vieną svajonę ir šią vasarą išlaikiau tarptautinį laivavedžio egzaminą. Nieko tokio, kad draugai, skaitydami šias eilutes, šypsosi: jie žino, kad mano senas laivas vis dar remontuojamas stūkso ant kranto. Aš tikiu: jau netrukus plauksime.