Daugybę pomėgių turinti gimnazistė: sėkmingi mokslai ir laikas sau – įmanomas duetas

Žvilgsnis į ekraną

Kino pasauliu E.Mikučionytė domisi senokai. Noras žiūrėti įdomesnius filmus, ne tik skirtus visai šeimai, užgimė paauglystėje.

"Pradėjau ieškoti informacijos puslapyje IMDB, nagrinėti įvairius filmų sąrašus, pavyzdžiui, "Top 10 keisčiausių filmų". Juos ne tik peržiūrėdavau, bet ir analizuodavau patikusių aktorių, režisierių veiklą. Supratau, kad peržiūrėtus filmus galima labai gražiai įterpti mokykliniuose rašiniuose, juk juose nagrinėjamos aktualios problemos, tai veiksmingas jausminis užtaisas", – prisimena mergina.

Tiesa, apie filmus Emilija rašo ne tik mokykloje, bet ir kuria kino apžvalgas studentiškame leidinyje "Njuspeipis" – čia turi savo skiltį. "Pernai spalį mokykloje nuo stalelio atsitiktinai paėmiau šį leidinį, žiūriu, ant nugarėles parašyta, kad ieško rašančių žmonių. Pasisiūliau, o kai paklausė, apie ką norėčiau rašyti, didelių abejonių dėl temos nekilo", – sako gimnazistė. Paklausta, kaip atrodytų jos pačios filmų creme de la creme, Emilija vardija štai tokį penketuką: "Willard" (2003); "Alien: Covenant" (2017), "The Clockwork Orange" (1971); "Mommy" (2014); "High Rise" (2011).

Pirmoji patirtis kine

Visai neseniai E.Mikučionytės gyvenime atsirado galimybė pabūti ir kitoje ekranų pusėje. "Kiek anksčiau susimąsčiau, kad visai norėtųsi įlįsti ir į aktorės kailį, užsiregistravau vienoje agentūroje. Ten atsirandi duomenų bazėje ir, jei kas nors ieško tavo duomenis turinčio žmogaus, keliauji į atranką", – pasakoja abiturientė.

Tiesa, pirmojo pasiūlymo vaidinti teko kiek palūkėti. Tik po metų ji sulaukė skambučio, kviečiančio ateiti į norvegų kuriamo filmo pagal to paties pavadinimo P.Pettersono romaną "Vogti arklius" atranką. Emilija neturėjo jokios patirties vaidyboje, bet iš būrio merginų buvo atrinkta suvaidinti pagrindinio veikėjo seserį ir buvo vienintelė lietuvė norvegų aktorių komandoje.

Neleidžiu dienų susirašinėdama su kitais, tad gyvenu labai atsipalaidavusi. Nejaučiu jokio krūvio, viską spėju, netgi neblogai išsimiegoti.

Atmosfera filmavimo aikštelėje ją maloniai nustebino. "Visi labai skuba, keletą dienų iš eilės įtemptai dirba po keliolika valandų, tačiau sugebama nepamiršti net smulkiausių detalių, pavyzdžiui, kokios kavos atnešti, arba, jei kažko paklausi, tau maloniai atsako, niekas nepyksta, stengiasi atrasti laiko pabendrauti, – džiaugiasi mergina. – Kadangi filmas pasakoja ir apie praeities laikus, grimuotoja buvo pasidomėjusi to meto šukuosenomis. Kol šukavo plaukus, papasakojo man, kaip seniau moterys garbanodavo plaukus – su popieriukais."

Pasak Emilijos, ir Vilniuje filmuotos juostos režisierius Hansas Petteris Molandas paliko puikų įspūdį: "Jis turi gerą humoro jausmą, labai malonus žmogus." Mergina sako, kad tokios skandinaviškos ramybės kartais pasigenda lietuviškoje kasdienybėje: "Manau, lietuviams to trūksta kone visose srityse. Paprastas pavyzdys: stovi baisioje eilėje, visi tyli, bet pakanka, kad koks vienas silpnesnių nervų žmogelis imtų dejuoti, kad čia kaip prie ruso, ir tuoj visi pradeda murmėti, jauti, kaip kyla stresas. O ten visi atsipūtę. Juk stresas – grandininė reakcija, jei nėra, kas ją sukeltų, visi ramūs."

Nuo receptų iki piešinių

Kinas – ne vienintelė abiturientės aistra. Tiesą sakant, jų tiek daug, kad net sunku įsiminti visas. Emilija jau nuo vaikystės jaučia potraukį virtuvei, spėjo sukaupti įspūdingą receptų kolekciją. "Juos renku nuo septynerių metų. Tad šiandien mano asmeniniame rinkinyje jau apie 10 tūkst. receptų", – nustebina pašnekovė.

Emilija saviraiškai renkasi ir kitus kelius, pavyzdžiui, susikaupusius jausmus dažnai išlieja eilėmis. Emocijos popieriuje nugula ir kitokiu pavidalu, nes jau kurį laiką mergina ugdo talentą piešti. "Būdama keturiolikos nusprendžiau išmokti piešti. Papaišydavau visada, tačiau labai norėjau išmokti kurti portretus, rimtus darbus", – sako E.Mikučionytė.

Gimnazistė spėjo išbandyti įvairiausias piešimo technikas. Pradėjusi nuo grafitinių pieštukų, šiandien nebebijo sumaišyti ir neįprastų priemonių, pavyzdžiui, eksperimentuoti ant popieriaus piešiant kreidelėmis ir įmaišant spalvoto nagų lako. Dalį Emilijos kūrybos, beje, galima rasti ir jos feisbuko puslapyje, www.facebook.com/meriartist.

Ji domisi ir fotografija, o neseniai nusprendė mokytis latvių kalbos. Kone visus savo gabumus gimnazistė tikina ugdanti savarankiškai: "Tiek piešimu, tiek ir fotografija užsiimu panašiai – tiesiog paimi daiktą, nagrinėji, ką jis gali, kas bus, jei panaudosi jį vienaip ar kitaip, ir žiūri, kas išeina. Aišku, nenoriu prisišnekėti, bet paprastai viskas kažkaip stebuklingai pavyksta", – kuklinasi Emilija.

Meilė troleibusams

Veiklioji gimnazistė turi ir gan neįprastą hobį – domisi viešuoju transportu, ypač troleibusais. Kadangi aktyvų sportą Emilijos gyvenime pakeičia ilgi pasivaikščiojimai (po mūsų pokalbio vienoje Laisvės alėjos kavinių iki Dainavoje esančių namų ji planavo pareiti pėsčiomis), jai pro šalį prašvilpia viešasis transportas.

"Jau ėmiau juos atskirti kaip žmones – pamatai troleibuso numerį ir prisimeni kažkada su juo matytą įvykį arba atmintyje iškyla įdomus jo skleidžiamas garsas. Pradedi net pagal garsą atpažinti numerį. Žinau, kad skamba labai keistai, kad tiesiog eini, girdi ir jau žinai – 308", – juokiasi pašnekovė.

Šia transporto priemone E.Mikučionytė domisi nepaviršutiniškai. "Esu surinkusi nemažai informacijos tiek apie troleibusų istoriją, tiek apie Kauno troleibusus. Man patinka juos fotografuoti, taip pat jie tampa ir įkvėpimu mano piešiniams. Mane net buvo pakvietę apsilankyti troleibusų parke", – džiaugiasi mergina. Pasak jos, egzistuoja nemaža viešojo transporto mėgėjų bendruomenė. "Atradau didžiulę elektrinio transporto nuotraukų duomenų bazę, atsirado azartas troleibusus dažniau fotografuoti, nes čia galioja griežti reikalavimų kriterijai nuotraukoms, – pasakoja Emilija. – Feisbuke sukurta viešojo transporto gerbėjų grupė, ten dalijamės  naujienomis, nuotraukomis ne tik apie troleibusus. Bet pastarieji man artimiausi."

Akademiška šeima

Klausantis Emilijos kyla klausimas, iš kur gabumai ir polinkis į įvairiausias meno šakas? "Mano giminėje iškilių meno veikėjų nėra, – šypsosi mergina. – Kone visa šeima – akademikai. Mama – dėstytoja, profesorė, abi močiutės dirbo gamtos mokytojomis, senelis – buvęs mokyklos direktorius. Tėčiui moksliniai dalykai irgi nesvetimi, jis dirba su informacinėmis sistemomis. Tad, matyt, meilę mokslams bei norą pažinti pasaulį gavau su genais", – šypsosi Emilija.

Pasidomėjus, kaip atranda laiko ne tik suktis motyvuotais mokiniais garsėjančioje gimnazijoje, bet ir turėti šitiek užklasinių veiklų, mergina šypteli: "Internete nekart teko pamatyti tokius gyvenimiškai humoristinius paveikslėlius – trikampius, kuriuose vieno kampo privaloma atsisakyti. Tai buvo ir tokia su mokslais susijusi geometrinė figūra. Ant vieno jos kampo – mokslai, ant kito – laisvalaikis, ant trečio – draugai. Kadangi nesu labai socialus žmogus, sakyčiau, netgi šiek tiek vienišė, tai man ir lieka laiko viskam kitam. Neleidžiu dienų susirašinėdama su kitais, tad gyvenu labai atsipalaidavusi. Nejaučiu jokio krūvio, viską spėju, netgi neblogai išsimiegoti", – juokiasi.

Perspektyvas mato Lietuvoje

Vis dėlto ateities veiklioji abiturientė neketina sieti nė su vienu savo hobių.

"Esu labai racionali, tiksli. Be meno, labai mėgstu tiksliuosius mokslus – matematika man einasi kaip per sviestą, labai mėgstu fiziką, biologiją, chemiją", – mitą, kad egzistuoja arba menininkai, arba tiksliukai, griauna Emilija.

Nors konkrečios studijų programos ištardyti man nepavyksta, mergina prasitaria, kad greičiausiai studijuos gamtos mokslus, ją vilioja būtent su biologija ir chemija susijusios programos. "Ketinu likti Lietuvoje, labai nenoriu jos palikti", – tvirtai sako aštuoniolikmetė.

Prisipažįsta, kad galbūt padarys akademinę pertrauką ir užsidirbti pinigų vyks svetur, bet gyventi svajoja tėvynėje. "Žinau, kad kitur nebus geriau. Na, gal ir užsidirbsi daugiau pinigų, bet Lietuvoje yra kitų pranašumų. Visų pirma laisvė, mažesnis žmonių tankis, nėra grūsčių, terorizmo. Čia nuostabi gamta, erdvūs miestai, parkai, gausu žalumos. Aišku, yra ir sentimentų, juk Kaunas – mano miestas. Savąjį miestą pažįsti, išnaršai jo kerteles – nesinori palikti", – samprotauja.

Paklausta, kokią save mato po dešimtmečio, Emilija užsisvajoja: "Turiu nuosavą būstą, jo norėčiau Kaune. Taip pat turiu patinkantį, produktyvų, naudingą darbą. Turiu savos erdvės, ne tik būsto prasme, bet kad pakaktų ir asmeninio laiko, būtų pakankamai vienatvės. Ne vienišumo, o vienatvės."