Buto šokis ir gydanti sutartinių galia

Pagrindine meninė išraiška S. Orinska laiko performanso meną, nors pasirodymuose daugiausiai naudoja buto techniką, kurios mokėsi Japonijoje.

– Esate ir šokio terapijos specialistė, sertifikuota supervizorė. Ar šokio terapija kaip nors jungiasi su profesionaliu šokiu?

– Šokio terapijos tikslai kitokie. Galime naudoti įvairias technikas, bet viskas priklauso nuo išsikelto tikslo, o nuo jo – ką taikome. Šiuo atveju tai yra psichoterapija, kur taip pat naudojame judesį ir taikome meno priemones. Tuo tarpu performansas, buto šokis yra meno išraiška. Tad ir pagrindinis tikslas yra menas. Žinoma, yra daug panašumų, jau pradedant tuo, kada jie atsirado. Tai tas pats amžius ir net laikotarpis, t. y. XX a. 6–7 dešimtmečiai, kai prasidėjo atsikūrimas po karų. Atsirado šokio terapija JAV, buto – Japonijoje. Atsirado ir performanso menas, kaip kiek kitokia reagavimo forma, kuri plito Europoje, JAV.

– Ką jums reiškia pasirodyti skambant lietuviškoms sutartinėms?

– „Suburtynė“, kaip projektas, prasidėjo iš tiesų seniai. Modris Tenisonas (latvių menininkas, pantomimos meno pradininkas Lietuvoje, – red. past.) turėjo idėją įgyvendinti bendrą projektą su japonų ainų dainų atlikėjais, jungiant lietuviškas sutartines ir galbūt latvių folkloro dainas. Ainai – viena iš nykstančių Azijos tautų, kilusi iš Sachalino ir šiaurinės Japonijos dalies. Jie skiriasi, turi ir kitokius audimo raštus – geometrinius, kurie, beje, panašūs į baltiškuosius. Taigi, buvo labai įdomu bendradarbiauti, atrasti senąsias polifoninio dainavimo struktūras ir muziką, tas pačias struktūras atrasti ir judant, šokant, atliekant performansą, per tai išreikšti ir tyrinėti senovę ir dabartį.

Dalyvavimas šių metų „Suburtynėje“ yra kaip kūrybinės grupės „BUTŌ Lab“ tęstinumas. Iš tiesų šią trupę sudaro dauguma mano buvusių studentų. Tyrinėjome moteriškąją energiją, paskui rengėme performansą pavadinimu „Dzen“. Latvijoje taip pat šis žodis turi reikšmę, ji siejasi su augimu, kai kažkas auga su didele jėga, proveržiu. Tačiau taip pat savo reikšme, jos pajautimu, kaip žodis yra vartojamas, turi sąsają su japonų „dzen“, t. y. proto būsena. Ir, žinoma, turi ryšį su seksualumu.

Taigi, turime moteriškąją energiją su jos augimo, gydymo ir seksualumo aspektais. Pradėjome šią energiją tyrinėti. Pradžioje tyrinėjome kiek kitaip. Antras performansas jau buvo apie šaknis. Tyrinėjome šių šaknų energiją ir supratome, kad mes galvojame apie tą pačią gydančią moteriškąją energiją, tačiau jau gydančią tą senovės ar protėvių dalį per šį performansą. Man „Suburtynė“ yra labai susijusi su šia tema – ji apie mūsų praeitį, senovę, protėvius.

– Ar atrandate panašumų latvių folklore į lietuviškas sutartines? Ar jums patinka latvių liaudies dainos apskritai?

– Taip, man patinka latvių folklorinė muzika, nors aš nesu toje srityje labai aktyvi. Tačiau, kai atliekamas folkloras, man patinka senieji archetipai, kodai, kurie tikrai veikia ir šiandien. Be to, žmonėms yra reikalinga tam tikra jėga, galia, energija, o folklore yra be galo daug galimybių tai rasti, tik reikia atverti tą šaltinį. Tuos senuosius kodus turime savo kūnuose irgi, ir ne tik tada, kai dainuojame, jie glūdi mūsų viduje. Greičiausiai jie labai padeda mums išgyventi. Lietuviškas sutartines išgyvenu kaip meditaciją, kartu jaučiu lyg prigimtinius dalykus, tarsi gamtos dalykus, kažką tokio natūralaus, kaip, pavyzdžiui, natūralus  kraujo pulsavimas kūne. Jos sukelia įvairiausių pojūčių – lyg siūbuojančios bangos, pučiantis vėjas. Jaučiu ryšį su kažkuo didesniu aplink, galbūt Dievą ar kita, gal gamtą. Labai stiprus šis ryšys.

Kas: Sutartinių maratonas „Suburtynė“.

Kur: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vidiniame kiemelyje.

Kada: Rugpjūčio 14 d. 12 val. – rugpjūčio 15 d. 12 val. Performansas „GyjambesišaknijantgyjaM“ – rugpjūčio 14 d. 23 val.