Aktorius A. Tarasevičius: jei reikėtų pakartoti gyvenimą, rinkčiausi tik teatrą

"Kiek prisimenu Lietuvos teatro istoriją, negirdėjau, kad 90 metų aktorius vaidintų, o aš dar vaidinu. Dabar baigiasi mano 68-asis sezonas", – sako aktorius Antanas Tarasevičius, prieš kelias dienas atšvętęs 90 metų sukaktį.

Daugiau kaip 100 vaidmenų sukūręs aktorius dar ir dabar su didžiuliu polėkiu ir entuziazmu vaidina Nacionaliniame Kauno dramos teatre, atnaujintame spektaklio "Amerika pirtyje" pastatyme.

Šiltą pavasario popietę su aktoriumi kalbamės apie mylimiausius vaidmenis ir jų kūrimą, gastroles ir teatro specifiką pokario, sovietmečio ir nūdienos kontekstuose.

– Baigęs gimnaziją įstojote į Dailės institutą, bet kartu lankėte ir Kauno dramos teatro studiją. Kas lėmė jūsų pasirinkimą galiausiai atsidėti tik teatrui? Ar dailė liko užmaršty?

– Kartais dar tapau – savo malonumui. Kai mokiausi Dailės institute, buvo pokario metai, šalta, sunku, o širdyje vyko dvikova tarp teatro ir dailės, laimėjo teatras – nesigailiu, ir jei reikėtų dar kartą pakartoti gyvenimą, rinkčiausi tik teatrą, o dailė lieka kaip hobis.

– Kada atėjo suvokimas, kad norite būti aktoriumi?

– Gimiau Kaune, čia augau, čia lankydavausi teatruose. Pamenu, buvo toks įvykis: mokiausi pradžios mokykloje ir pamokoms reikėdavo parašyti vis po kelis apsakymus, o aš keletą kartų neparašiau. Kartą vedė visus moksleivius į spektaklį, o manęs ir neleido, tai aš susiradau draugą ir, prasidėjus spektakliui, įtikinau prie durų bilietininkę, kad mes pavėlavę, ir ji mus įleido. Einame fojė ir matome – ateina mokyklos inspektorius: "Labas, mokiniai, kodėl jūs čia vaikštote?" O mes neturime, ką sakyti. Ir staiga prieina aktorius Petras Kubertavičius ir sako "Ko jūs čia tardote vaikinus, nebarkite, gal iš jų kuris nors ir aktorius bus." Man taip tie žodžiai įkrito į širdį. Ir aš tapau aktoriumi. Teatras man pasidarė antras gyvenimas, be teatro savęs neįsivaizduoju.

– Kokie buvo pirmieji jūsų vaidmenys?

– Pirmieji darbai buvo romantinio stiliaus vaidmenys: Princas, D'Artanjanas, Marijus. Bet man labai knietėjo pakeisti planą ir gauti kitokio pobūdžio vaidmenų. Ir toks pirmas didžiausias persilaužimas įvyko Kazio Inčiūros režisuotoje "Žemaitėje" Dramos teatre – ten vaidinau Žemaitės vyrą Lauryną Žymantą. Tas vaidmuo buvo itin charakterinis ir dramatiškas.

– Kas jums kuriant vaidmenį yra svarbiausia?

– Vaidmenyse stengdavausi atrasti vidinę personažo pusę, jo vidinį charakterį, požiūrį į gyvenimą ir kitus reiškinius – tai yra svarbiausia, o išorinė pusė buvo antraeilis dalykas. Vaidmeniui ruošdavausi iš vakaro – nesimiega, vis mąstai, kaip čia geriau ir įdomiau padaryti, kad nesikartoti tame pačiame vaidmenyje. Po spektaklio negalėdavau iš karto atsigulti į lovą, sunkiai užmigdavau, reikėdavo pasivaikščioti.

– Ar turite savo ritualų prieš spektaklius?

– Labai mėgstu ir mėgau ateiti prieš spektaklį, kada dar uždanga nuleista, ir pasiklausyti žiūrovų šurmulio. Žiūrovai negarsiai kalbėdavo, laukdavo spektaklių pradžios, ir tas šurmulys suteikdavo emocinių jėgų. Tai būdavo pasiruošimas, preliudija prieš spektaklį.

– Ko reikia norint tapti aktoriumi?

– Turbūt prigimtyje turėti kažką tokio, kad galėtum vaidinti ir atskleisti personažo vidinį pasaulį, išorinę jo pusę, mokėti kažką nuo savęs pasakyti. Maskvoje GITIS-e mokėsi visa grupė mūsų aktorių, kai grįžo, dalis jų prasiskleidė, o dalis turėjo išeiti, nors Maskvoje juos ir gyrė, kad nepaprasti, labai gabūs, o praktiškame gyvenime neprisitaikė, išsisijojo.

– Ar niekada nebuvo kilęs noras emigruoti, išvykti gyventi svetur?

– Niekada nenorėjau. Myliu savo šalį, myliu jos gamtą. Visą gyvenimą turiu šuniuką, be šuniuko neįsivaizduoju savo gyvenimo. Ir anksčiau čia buvo geras teatras, dabar... Yra tokių spektaklių, kurių aš nenoriu žiūrėti, kuriuose visiškai nesiskaitoma su autoriumi, jo idėja, gyvenimo matymu. Svarbu padaryti kitoniškai, kad ir nežmoniškai.

– Kur slypi šiandienos teatro bėdos?

– Man atrodo, kad mažiau kreipiamas dėmesys į patį aktorių, o daugiau į režisūros išmones. Mano samprata tokia, kad reikia eiti per aktorių, per vaidmens gyvenimą atskleisti vidinius personažo dalykus.

– Ar teatras išgyvena blogus laikus?

– Teatras yra gyvas organizmas kaip ir žmogus. Būna labai geras, būna vidutinis, būna ir nekoks. O ir aktorius ne visada kūrybingas, priklauso nuo vaidmens. Labai įdomus laikas yra paties darbo pradžia; susipažinimas su autoriumi, jo idėjomis, pasaulėžiūra, vaidmens analizė; kodėl jis toks, ką jis darė, kodėl jis darė, kokie jo tikslai, koks santykis su aplinka, su kitais veikėjais. Nagrinėjama, skaitoma literatūra. Šitas periodas labai įdomus, jis praturtina aktorių kaip žmogų.

– Jums artimesnė anuometė ar dabartinė teatro atmosfera?

– Man artimesni senesni spektakliai, anuomet buvo kitoks gyvenimas teatre, tai buvo vienminčių teatras, vienos krypties teatras. Henrikas Vancevičius ypatingai šito siekė, po kiekvienos premjeros būdavo vidinis aptarimas tarp aktorių, o sezonui baigiantis – kiekvieno aktoriaus individuali analizė, ką jis darė gerai, ką blogai, kokia pažanga padaryta. O dabar tokių dalykų nebūna ir labai gaila, nes tokiu būdu aktorius auga, sužino savo sėkmės ir nesėkmes.

– Su spektaklių gastrolėmis nemažai keliaudavote. Kokie prisiminimai likę iš jų?

– Išvažiuodavome kiekvieną pavasarį į gastroles per visą Lietuvą, tai būdavo tam tikros ir atostogos, kadangi pusę dienos – laisvi, repeticijų nėra, o tik vakare  spektaklis. Dieną aplankydavome kapines, ten būdavo visokių įdomių užrašų, netgi siaubingų. Pavyzdžiui: "Koks tu esi – aš buvau, koks aš esu – tu dar būsi." Po karo važinėdavome sunkvežimiu, nes autobusų nebūdavo. Atsimenu, išdalydavo mums kariškas milines, kad nuo dulkių apsisaugotume, restoranų taip pat nebuvo, tai maitinomės iš čemodanų – tokia ta pokario pradžia.

– Ar, laikui bėgant, keitėsi žiūrovas?

– Žiūrovas trupučiuką keitėsi, anksčiau į spektaklius bilietų žiūrovai stovėdavo nuo pat ryto, eilutė susidarydavo norinčiųjų gauti bilietą, o ir pats santykis buvo kitoks, žmonės ieškojo antisovietinės potekstės, o dabar žiūrovas labiau linkęs į komercinius, lengvesnio turinio spektaklius. Norėčiau palinkėti, kad žiūrovas neieškotų lengvo požiūrio į teatrą, o labiau domėtųsi giliais, prasmingais spektakliais. Žinoma, reikia ir komercinio pobūdžio, kurie prablaško, bet dabar žiūriu, kad ypač išsivystęs polinkis būtent į tuos komercinius, o aš linkėčiau į dramatinius, kurie sprendžia gyvenimo prasmę.

– Kokią įtaką jums daro aplinkos įvertinimas, apdovanojimai?

– Aplinkos įvertinimas turi reikšmę, paskatina. Nepasakyčiau, kad tai esmė, bet suteikia džiaugsmo. Kiekvienas turi savo ego, kiekvienas nori paglostymo, kiekvienam gera. Kaip ir mano šuneliui – paglostai, o jis uodegytę užriečia.

– O bohemiškas gyvenimas jums kada nors buvo artimas?

– Nemėgau bohemos, bet mėgau kolektyvius pasisėdėjimus, ypač po premjeros, kur būdavo kalbos apie meną, apie aktorinį darbą. Prisimenu, būdavo Teatro diena Kauno sporto halėje – koncertas, kur žaisdavome krepšinį su "Žalgiriu", krepšininkai būdavo su bokso pirštinėmis, o mes – paprastai. Aš per mikrofoną dainuodavau prancūzišką dainą visai halei.

– B. Brechto pastatyme "Opera už tris skatikus" atlikote Gatvės dainininko vaidmenį. Koks jūsų santykis su muzika?

– Gailiuosi, kad nelavinau savo balso. Kolegos sako, kad jis neblogas, ir kituose spektakliuose, kur reikėdavo dainuoti, dainuodavau, bet jo netobulinau ir jis liko tokios plotmės. Grojau lūpine armonikėle, tada buvo labai madinga, dabar jau mažiau girdėti šitas dalykas. Mokiausi savarankiškai ir tik kompanijoje pagrodavau. Tiesa, buvo toks koncertukas teatre – grojau, bet su kitais grojančiaisiais.

– Ar teatre pasitaikydavo konkurencijos, pykčių?

– Konkurencija teatre yra dvipusė, priklauso nuo žmogaus. Buvo ir tokių, kad jei tu dubliuoji, tai net nenori sveikintis. O yra gera konkurencija, kai žiūri, kaip padaryti geriau už partnerį, įdomiau atskleisti personažą. Buvo ir pavydo. Žmonės yra žmonės, aktoriai irgi žmonės.

– Jūsų žmona Alė Urbonaitė taip pat buvo aktorė. Kaip išsitenka du teatro žmonės po vienu stogu?

– Žinote, kad neblogai. Gali paprastai pasakyti, padėti, stebėdavome vienas kito darbus. Namuose būdavo nuolat kalbama tik apie teatrą, čia jau, matyt, kaip neatskiriama prigimties dalis.

– Uždarius teatro duris darbo diena nesibaigia?

– Oi ne, tarkim, sėdi biure darbuotojas, atėjo šeštadienis, jis užvertė savo knygą ir iki pirmadienio gali nepagalvoti apie savo darbą. O čia – išėjai po spektaklio ir nemiegi, vaikštai, galvoji, kas ne taip, kodėl nepasisekė, kodėl pasisekė. Aktoriui didžiausia nesėkmė, kai jis neturi darbo – kiti džiaugiasi, kad "oi nėra darbo", o aktoriui priešingai – nėra darbo ir jau kenti. O gauni vaidmenį ir jį nešioji, visą laiką ieškai analogo gyvenime, tapatini, stebi žmonių charakterius gyvenime, negali atitrūkti ir kartais net pyksti dėl to ant savęs – nekintanti kūrybinė būsena.

– Kaip režisierius dirbote su teatro mėgėjais, studentais. Kas jums artimiau – režisūra ar aktorystė?

– Aktorystė artimesnė, nes sukelia didelį pasitenkinimą, kai surandi vaidmens grūdą. Kai pagalvoju dabar, didesnę dalį gyvenimo gyvenau ne savo gyvenimą, o personažų. Gyvenau jų likimais, jų charakteriais, tarpusavio santykiais, požiūriu į gyvenimą, aplinką, gamtą, pasaulį, religiją. Gal apvogiau savo paties gyvenimą?

– Negaila dėl to?

– Negaila, nes tai mane praturtino kaip žmogų, kaip menininką. Įvairūs vaidmenys, įvairaus stiliaus, įvairių epochų, o ir visuomenine prasme: ir turtingi, ir vargšai.

– Nugyvenote ilgą ir turiningą gyvenimą. Kaip sugebėjote išsaugoti energiją ir kūrybiškumą?

– Tikiu, kad yra ranka, kuri mane veda. Man 90 metų ir aš puikiai jaučiuosi. Pergyvenau tėvų, abiejų žmonų mirtis, bet visą laiką juntu gerą ranką. Aš negaliu nusakyti, kas tai yra. Dievas, mano tikėjimas? Žinau tik tiek, kad ta ranka mane visą gyvenimą globoja.