Islandijoje kelių statybos projektai stringa dėl elfų teises ginančių aktyvistų

Ugnies ir ledo krašte, kurio ūkanotame lavos laukų gamtovaizdyje galima tikėtis pamatyti bet ką, klesti pasakojimai apie „pasislėpusią tautą“ – tūkstančius elfų, esą gyvenančių Islandijos dykrose.

Todėl tikriausiai tebuvo laiko klausimas, kada 21-ojo šimtmečio elfai įgis savo užtarėjų politikoje.

Elfų teisių gynėjai susivienijo su aplinkos apsaugos entuziastais, ragindami Islandijos kelių ir pakrančių komisiją bei savivaldos institucijas atsisakyti planų nutiesti plentą, turintį sujungti Aulftaneso pusiasalį, kuriame įsikūrusi prezidento rezidencija, ir Reikjaviko priemiestį Gardabairą. Jie baiminasi, kad tokios statybos sutrikdys elfų buveinę, tvirtindami, jog ta vietovė itin svarbi, nes joje įsikūrusi elfų bažnyčia.

Tas projektas buvo įšaldytas, kol Islandijos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės ieškinį, pateiktą organizacijos „Lavos draugai“ (Friends of Lava). Tame dokumente nurodoma, kad kelio tiesimo darbai neigiamai paveiks gamtinę ir kultūrinę aplinką, įskaitant poveikį elfams.

„Lavos draugų“ šalininkams jau ne kartą yra pavykę sutelkti šimtus žmonių, kad jie užtvertų kelią buldozeriams.

Tai jau ne pirmasis atvejis, kai argumentai dėl „pasislėpusios tautos“ (Huldufolk) paveikia teritorijų planavimo sprendimus Islandijoje. Ši problema iškyla taip dažnai, jog Kelių ir pakrančių administracija yra parengusi standartinį atsakymą žiniasklaidai į paklausimus dėl elfų, kuriame sakoma, jog „problema išspręsta kuriam laikui atidėjus statybų projektą, o ten gyvenę elfai veikiausiai jau išsikraustė“.

Skandinavijos folklore apstu pasakojimų apie elfus, trolius ir kitas pasakų būtybes. Daugelis žmonių Norvegijoje, Danijoje ir Švedijoje tokių istorijų nebelaiko tikromis, tačiau Islandijoje, turinčioje 320 tūkst. gyventojų, elfai tūlam visai nėra pokštas.

Islandijos universiteto 2007-aisiais atlikta apklausa rodė, kad apie 62 proc. iš tūkstančio respondentų bent jau neatmeta galimybės, kad elfai iš tikrųjų egzistuoja.

„Aiškiarege“ pasiskelbusi Ragnhildur Jonsdottir (Ragnhildur Jounsdoutir) tikina galinti telepatiškai bendrauti su tomis būtybėmis.

„Tai būtų siaubinga netektis, kenkianti tiek elfų pasauliui, tiek mums, žmonėms“, – R.Jonsdottir komentavo planus nutiesti minėtą kelią.

Nors daugelis „Lavos draugų“ labiausiai susirūpinę dėl galimos žalos aplinkai, elfų problemą jie vertina kaip didesnio masto klausimą, susijusį su istorija ir kultūra unikalia gamta pasižyminčioje šalyje.

Garsus aplinkosaugos aktyvistas Andri Snaeras Magnasonas (Andris Snairas Magnasonas) sakė labiausiai esantis susirūpinęs, kad planuojamas kelias lavos lauką padalys pusiau ir, be kita ko, sunaikins svarbias paukščių perimvietes.

„Kai kuriems istorijos apie elfus atrodo šiek tiek erzinančios“, – aiškino A.S.Magnasonas, pridūręs, kad asmeniškai nėra įsitikinęs tų būtybių egzistavimu. Tačiau jis pridėjo: „Susituokiau bažnyčioje, kur Dievas toks pats nematomas kaip elfai – taigi, tai, kas gali atrodyti iracionalu, iš tikrųjų yra gana įprasta“ tarp islandų.

Islandijos universiteto folkloro profesorius Terry Gunnellas (Teris Ganelas) sakė, jog jo nestebina, kad tiek daug žmonių mano, jog elfai galbūt tikrai egzistuoja.

„Tai kraštas, kur jūsų namą gali sugriauti tai, kas nematoma (žemės drebėjimai); kur vėjas gali jus parblokšti ant žemės; kur iš čiaupų sklindantis sieros kvapas byloje apie nematomą ugnį giliai po jūsų kojomis; kur šiaurės pašvaistės paverčia dangų didžiausiu pasaulyje televizoriaus ekranu; kur „kalba“ karštieji šaltiniai ir ledynai“, – aiškino T.Gunnellas.

„Trumpai tariant, visi suvokia, kad šis kraštas gyvas ir kad istorijos apie pasislėpusią tautą bei būtinybę atsargiai su ja bendrauti atspindi supratimą, jog šis kraštas reikalauja pagarbos“, – sakė jis.

T.Gunnellas pridūrė, kad panašūs prietarai būdingi vakarų Airijai, tačiau jie ypač gajūs Islandijoje, nes žmonės ten išlaikę glaudų ryšį su savo žeme. Daugelis islandų tėvų leidžia savo vaikams žaisti laukinėje gamtoje – neretai iki vėlumos. Didžiuliai menkai palytėti gamtovaizdžiai plyti netgi visai arti sostinės Reikjaviko.

Be to, per Kalėdas islandus lanko ne Santa Klausas, o 13 trolių, žinomų kaip „Julės vyrukai“, kurie ateina į namus 13 naktų prieš Kalėdas – kiekvienas iš jų su atskira užduotimi, palikdami dovanų mažiems vaikams, taip pat nubausdami neklaužadas. Tarp tų trolių yra Stufūras (Neūžauga) – labai mažo ūgio ir vagiantis virtuvėje likusius trupinius; Potaskefilas (Puodų Gramdytojas) – vagiantis maisto likučius; taip pat Hurdaskelyras (Durų Trankytojas) – mėgstantis bildėti naktimis.

„Jeigu paklaustumėt islando apie elfis, jis gali atsakyti, kad jais netiki, – sako R.Jonsdottir. – Bet mes visuomet žinome istorijų apie juos – jeigu ne iš mūsų pačių, tai iš kitų artimų žmonių, pavyzdžiui, šeimos narių – gyvenimo. Žinoma, ne visi tiki tokiais pasakojimais, tačiau tie pasakojimai ir patys elfai tebėra.“

Reikjavike gyvenantis rašytojas Hilmaras Gunnarssonas (Hilmaras Gunarsonas) su malonumu prisimena istoriją apie vieną padaužą elfą, kurią jam papasakojo senelė.

„Ji man sakė, kad dingo jos žirklės, ir buvo įsitikinusi, kad jas pasiskolino elfai, – sakė H.Gunnarssonas. – Ji netikėjo, kad žirklės tiesiog pasimetė, ir nepirko (naujų). Sakė, kad elfai jas atiduos, kai baigs savus darbus. Ji sakė, kad žirklės buvo grąžintos.“

Viena iš garsiausių islandžių – dainininkė Bjork – kalbėdamasi su JAV komiku ir televizijos laidų vedėju Stephenu Colbertu (Stivenu Kolbertu), nedvejojo atsakyti, kai buvo paklausta, ar jos šalyje tebetikima elfais.

„Mes tikime, – sakė ji. – Tai savotiškas ryšys su gamta, su akmenimis. (Elfai) gyvena akmenyse, todėl reikia (jais tikėti). Tai pagarbos reikalas.“