Z. Sakavičienė: kylanti duonelė mėgsta tylą

Atrado tai, kas pačiai skanu

Kaip pasakoja Smalininkuose gyvenanti Z.Sakavičienė, prieš keturiolika metų „Šeimininkės“ laikraštyje perskaitė, kad vyras iš Panevėžio namuose kepa duoną, ir pagalvojo – negi ji negali? Susirado raugo ir nuo to laiko į duonos skyrių nebeina – kepa duoną su sėklomis, džiovintais vaisiais, lašinukais.

Prieš trejus metus feisbuke sukūrė grupę „Kepu duoną namuose“, kur visi dalijasi savo receptais, patyrimais ir atradimais kepant duoną. Zita rengia mokymus, kaip kepti duoną, nes norinčių tai išmokti – gausu.

„Žinote, vienas dalykas yra aprašyti, kaip tą duonelę kepti, o kitas – pačiam pabandyti, – sako Zita. – Mokymuose pamačiusios, kaip viskas vyksta, dažnai moterys prisipažįsta tik tuomet supratusios, kodėl ta duona sukrisdavo. Būna, tai per skystą tešlą, tai dar ką ne taip padaro. Daug čia visokių plonybių, duonos kepimo procesą reikia perprasti“.

Iš mokymų gimusi feisbuko grupė „Kepu duoną namuose“ dabar jau vienija beveik 12 tūkst. narių – ir iš Lietuvos, ir iš užsienio šalių. Ir duonos receptų ten pačių įvairiausių galima rasti. Z.Sakavičienė sako mėgstanti paskaitinėti, kas kaip ir ką daro, bet pati labiausiai mėgsta tradicinę duoną su raugu.

Pirmasis receptas, kurį kažkada rado laikraštyje, buvo plikytos duonos. „Dabar plikytą jau rečiau kepu, – sako Zita. – Dažniausiai kepu duoną su sėklomis – moliūgų, saulėgrąžų, dar visokių. Vaisinė duona man skani. Į vaisinę duoną mėgstu įdėti džiovintų spanguolių – uogos rūgštelės suteikia, duonelė būna saldžiarūgštė. Mano amžinatilsį vyras mėgdavo tik su kmynais – jam turėdavau specialiai kepalėlį iškepti. Mes su ta kita Sakavičiene, vyro broliene, viena kitos duoną peikiame (juokiasi). Man jos yra per rūgšti, o jai mano – per saldi. Aš rūgščios duonos nemėgstu, tad dedu cukraus ar medaus. Ir vienų ruginių miltų man tokia lyg per sunki, todėl dedu maždaug per pusę ruginių ir kvietinių viso grūdo, avižinių dribsnių porą saujelių. Tiesiog kiekvienas atranda, kas jam patinka.“

Besidomėdama Mažosios Lietuvos kulinarijos paveldu, Zita atrado, kad šiame krašte buvo kepama duona su lašinukais. Tai ir tokią sako kepanti, ypač jei reikia svečius pavaišinti.

„Radau šaltiniuose, kad dėdavo į duoną spirgų. Bet jeigu spirgų įdėsi, tai rasi kampe kažkur nukritusių. Tai aš pagudrauju truputį – supjaustau rūkytų lašinukų ar šoninę kaip spirginimui, bet nespirginu, žalius dedu. Vasarą tokia duona ypač gerai – agurkų, pomidorų pasiėmei ir sotus“, – sako patyrusi duonos kepėja.

Jau taip pakvimpa namai ta kepama duonele, kad kartais draugės sako: visa gatvė kvepia, kai tu kepi, jeigu langai atidari.

Parduotuvėje seniai nebeperka

Nuo ko priklauso, kokią duoną Zita keps? Sako, kaip sugalvoja. Paprastai vienu maišymu kepa kokių trijų rūšių duonos, pavyzdžiui, su lašinukais, su vaisiais ir be nieko. Kepalėliai nedideli, tai per savaitę ir suvalgo. Jei per daug iškepa – galima užšaldyti. Bet paprastai duona savaitę ar dvi gerai išsilaiko, nepelija. Jei koks gabalėlis užsilieka – išsiverda duonzupės.

Z.Sakavičienės manymu, bet kas gali kepti duoną. Ir net tas, kuris nė karto nekepė, kartą pabandęs ir pajutęs kepamos duonelės kvapą namuose, norės kepti dar ir dar. „Jau taip pakvimpa namai ta kepama duonele, kad kartais draugės sako: visa gatvė kvepia, kai tu kepi, jeigu langai atidari“, – šypsosi pašnekovė.

Anot jos, nuo seno yra prietaras, kad kildinant duoną negalima triukšmauti, pyktis – duonelė turi ramiai kilti. Ji sako duonos niekada nemaišanti sudirgusi, susinervinusi ar tą dieną kažkokių rūpesčių prislėgta. Duoną kepant, kaip ir bet kokį vaistą gaminant, turi būti teigiamai nusiteikęs, viską daryti su meile – tada bus skanu.

Mėgstančių Zitos keptą duoną, anot jos, yra daug. Būna ir prašančių, kad specialiai iškeptų, bet ji neapsiima – brangi ta naminės duonos savikaina. Tad kepa tik savo šeimai.

Ar kada valgo pirktinę? „Labai retai. Aš tiesiog jau pripratau prie savos. Naminės suvalgai nedidelį gabaliuką pusryčiams, ir sotus esi. Tos pirktinės valgai ir vis tiek valgyti norisi, nežinau, ko ten prideda“, – sako Z.Sakavičienė.

Renka senus receptus

Pašnekovė ne tik duonos kepimu domisi. Ji dar renka informaciją apie Mažosios Lietuvos kulinarijos paveldą – šio krašto valgių receptus. Jau šį pavasarį ar vasaros pradžioje planuoja savo lėšomis išleisti knygelę – nedideliu tiražu, kad saviems vaikams, anūkams liktų.

Tiesa, Zitos tėvai buvo žemaičiai. Kai atsikraustė gyventi į vienkiemį miške prie Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sienos, jai tebuvo penkeri. Į namą Smalininkuose šeima persikėlė, kai ji jau buvo septyniolikos.

„Kai prieš maždaug dešimt metų pradėjau domėtis Mažosios Lietuvos receptais, juos rinkti, vieną kitą žmogų apklausiau, kol buvo ko paklausti, supratau, kad tai, ką gamindavo mano mama, buvo žemaitiškų ir prūsų krašto patiekalų mišinys. Kadangi mes gyvenome, galima sakyti, prie sienos, tai daug kas čia maišėsi, ir mama, matyt, perėmė daug tų patiekalų iš evangelikių moterų. Atskirti tą ribą labai sunku – gal tik koks specifinis akcentėlis, prieskonis, – sako pašnekovė. – Žinoma, yra kafija, verdama iš sudaigintų ir skrudintų miežių – čia jau Mažosios Lietuvos gėrimas. Aš jį verdu, bet recepto niekam nesakau, nes sakoma, kad kiekviena šeimininkė tą kafijos receptą turi rasti pati. Kitų patiekalų receptai daugiau ar mažiau žinomi, tik pavadinimai specifiniai, daugeliui negirdėti, pavyzdžiui, barščiai su čielukais, kasleris, slopė, kliunkė, žiebėterčiukai...“

Išanalizavusi receptus Zita suprato, kad tai jos vaikystės maistas – mama tiesiog išmoko tai gaminti iš vietinių moterų, nes visi gyveno labai draugiškai, būdavo daug bendrų susibūrimų – ir vestuvės, ir jubiliejai, ir laidotuvės.

Z.Sakavičienės pomėgis gaminti irgi neabejotinai paveldėtas iš mamos – ji daug gamino ir dukrą šalia pasistačiusi mokė. „Tėtis sakydavo, kad jo Elytė pietus iš nieko gali pagaminti – ir tikrai, mūsų šeima visada valgydavo skaniai“, – prisimena moteris.

Jos įsitikinimu, geriausia mokytis praktikuojantis. Tad ir vesdama edukacijas dažnai pasakoja apie didžiausią savo vaikystės kulinarinę nesėkmę. „Atsimenu, mama mokė cepelinus gaminti. Aš buvau pradinukė. Viską išmokau, bet nepažiūrėjau, į kokį vandenį tuos cepelinus deda. Kai mamą paguldė į ligoninę, tėvas dirbo miške, pagalvojau – išvirsiu jam cepelinų. Pagaminau ir sudėjau į šaltą vandenį. Tėtis grįžęs rado mane verkiančią. Bet pamoka buvo gera. Per patirtį geriausia išmokti“, – šypsosi prisiminusi.

Ir dvi Zitos dukros labai skaniai gamina, seniai mamą pralenkė. Tik štai duonos nekepa, nors mamos keptą mėgsta.

Duona su lašinukais

1 l drungno vandens,

1 kg viso grūdo miltų (kvietinių ir ruginių),

4–5 šaukštai raugo,

druskos,

2 šaukštai cukraus,

lašinukų.

Sumaišykite tešlą iš drungno vandens ir 0,5 kg miltų, dėkite raugo ir kildinkite šiltai 7–8 valandas. Netriukšmaukite, nesipykite – kylanti duonelė mėgsta tylą. Kelis šaukštus atsikabinkite kitam kartui ir laikykite šaldytuve. Dėkite dar 0,5 kg miltų, druskos, porą šaukštų cukraus, sėklų, smulkiai supjaustytus lašinukus. Išminkykite ir sudėkite į riebalais pateptas skardeles. Drėgna ranka suglostykite ir laikykite dar tris valandas. Tada dėkite į šaltą orkaitę ir kepkite apie 70 minučių 190–200 °C temperatūroje. Išėmę užklokite drėgnu rankšluosčiu, leiskite atvėsti.

Moliūgų duona

0,7 l kepto moliūgo tyrės,

2 stiklinės šilto vandens,

1,3 kg viso grūdo kvietinių miltų,

sėklų – kokių turite ir norite,

4–5 šaukštai raugo,

druskos.

Moliūgą, vandenį, pusę miltų, raugą išmaišykite. Kildinkite apie septynias valandas. Suberkite likusius miltus, sėklas, druską ir dėkite į pateptą taukais skardelę. Dar kildinkite apie tris valandas. Dėkite į šaltą orkaitę, kepkite 190 °C temperatūroje 70 minučių. Cukraus nereikia, užtenka saldumo nuo moliūgo.