Net užsukę į parduotuvę galite rasti bent kelis skirtingus baltosios mišrainės variantus.

„Baltosios mišrainės pagrindas tarsi visiems aiškus – virtos bulvės, morkos, marinuoti agurkai, konservuoti žirneliai ir majonezas. Tačiau, ką ir kiek dėti papildomai, o gal net pakeisti, kiekvienas sprendžia pagal savo skonį: nuo kumpio, šoninės, vištienos ir lašišos, iki ridikėlių, sūrio, cukinijos, špinatų, žaliosios citrinos sulčių, jogurto, garstyčių ir kitų ingredientų. Ir tai anaiptol ne baigtinis sąrašas. Kiek lietuvių, tiek baltosios mišrainės versijų“, – šypteli „Maximos“ maisto gamybos departamento vadovė Brigita Baratinskaitė.

Originalas – su ikrais, omaro ir fazano mėsa

Baltos mišrainės ištakos siekia dar XIX amžiaus 7 dešimtmetį. Legendinio Maskvoje įsikūrusio restorano „Ermitažas“ šefas Liusjenas Olivjė, siekdamas nustebinti turtingus to meto rusus, sukūrė patiekalą, įtraukdamas išskirtinius ir brangius ingredientus, tokius kaip omaras, ikrai, elniena, fazanas, jaučio liežuvis ir kitus. Jie buvo patiekiami kartu su bulvėmis, virtais kiaušiniais, marinuotomis daržovėmis, viską smulkiai supjausčius ir preciziškai išdėliojus lėkštėje.

Svarbiausias patiekalo ingredientas buvo paslaptingasis L. Olivjė padažas, kurį šefas visuomet ruošdavo vienas, o sudėtį saugojo kaip didžiausią paslaptį. Tiesa, kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo labai panašus į majonezą – padažui gaminti naudotas actas, kiaušiniai, garstyčios ir alyvuogių aliejus.

Mišraine patiekalas tapo pastebėjus, kad klientai jį valgydami patys sugriauna tvarkingą konstrukciją ir viską sumaišo su padažu.

Ir nors L. Olivjė stengėsi išsaugoti unikalaus patiekalo paslaptį, to padaryti jam nepavyko. Kartą gaminimo proceso metu jam teko išeiti iš virtuvės, o šia proga pasinaudojo vienas iš jo asistentų Ivanas Ivanovas. Jis pamatė visus ingredientus ir, nors nežinojo, kokiomis proporcijomis jie naudojami, sukūrė itin panašias salotas. Palikęs „Ermitažą“ I. Ivanovas pradėjo dirbti kitame restorane, kur gamino savąją salotų versiją su ne tokiais prabangiais ingredientais, o vėliau receptą pardavė – tai dar labiau prisidėjo prie šio patiekalo populiarumo.

Retų, brangių, sezoniškų ingredientų neliko

Receptui plintant visame pasaulyje, Olivjė salotų ingredientus kiekviena šalis ir net atskiri restoranai keitė, išėmė ir pildė savo nuožiūra. Vienais atvejais tai lemdavo noras pasiūlyti kažką kitokio, ypatingo, kitais – tam tikrų ingredientų prieinamumas.

Kaip dažnai nutinka su gurmaniškais patiekalais, jiems populiarėjant žmonės atsisako retų, brangių, sezoniškų ar sunkiau paruošiamų ingredientų, kurie pakeičiami pigesnėmis ir labiau prieinamomis alternatyvomis. Todėl ir liaudyje paplitusi baltoji mišrainė vargiai primena originaliąsias Olivjė salotas.

Išsibarsčius Olivjė salotų ingredientams, kito ir patiekalo pavadinimai. Rusijoje ir kitose posovietinėse šalyse patiekalas dažniausiai vadinamas rusiškomis salotomis ir yra tapęs tradiciniu Naujųjų metų užkandžių stalo patiekalu. Italijoje tokios salotos vadinamos itališkuoju rąstu (italai baltos mišrainės turinį įvynioja į lašišą), Rumunijoje – jautienos mišraine, Danijoje – itališkomis salotomis, Lenkijoje – tiesiog daržovių salotomis.

Lietuviai salotas pakrikštijo balta mišraine, nors, pavyzdžiui, kai kurie žemaičiai jas vadina pagrabine mišraine, mat patiekalas dažnai patiekiamas per šermenų pietus.

Baltos mišrainės ruošimo gudrybės

„Maximos“ maisto gamybos ekspertė atskleidžia, jog baltą mišrainę galima paruošti daug greičiau naudojant tinkamus įrankius. „Virtas bulves, morkas ir kiaušinius baltai mišrainei galima supjaustyti itin greitai naudojant daržovių pjaustymo tinklelį. Juo naudotis itin paprasta, reikia tik švelniai tinklelyje spausti daržovę ir pjaustyti norimo dydžio kubeliais. Tiesa, šį įrankį reikėtų naudoti tik minkštoms, vandenyje ar garuose virtoms, daržovėms“, – sako B. Baratinskaitė ir prideda, kad siekiant šviežiausio ir, žinoma, skaniausio rezultato mišrainės šlapius ingredientus nuo sausų reikėtų laikyti atskirai, iki kol mišrainė bus sumaišyta.