Paslaptingieji Mirties Slėnio „plaukiojantys“ akmenys

Kalifornijos valstijoje (JAV) yra itin sausa vieta – Mirties Slėnis. Tokį vardą ji gavo dėl to, kad joje labai mažai lyja, ir kadaise į ją papuolusiems nelaimėliams greičiausiai baigdavosi liūdnai, jei jie neturėdavo pakankamai vandens. Mirties Slėnio nacionalinio parko šiaurės vakariniame vieta yra viena itin sausa ir neįtikėtinai lygi vieta. Ši vieta garsėja paslaptingaisiais plaukiojančiais akmenimis.

Slėnio lygumose gulintys akmenys paslaptingai juda ir po savęs palieka ilgas slydimo žymes. Kai kurie luitai sveria kelis šimtus kilogramų ir „nuplaukia“ iki 500 m, tad natūraliai kyla klausimas – kodėl?

Įdomiausia, kad niekas nėra matęs kaip šie akmenys juda. Mokslininkams ši mįslė nemažesnė nei parko lankytojams. Yra žinoma, kad du, vienas prie kito, sustatyti akmenys kurį laiką juda vienas šalia kito, bet vėliau, beveik visada, pakeičia trajektoriją. Geologai neabejoja, kad juos judina kažkokie geologiniai procesai po Slėniu, bet dar nerado tikslios priežasties.

Paslaptį bandoma įveikti kone visą šimtmetį. Buvo pateikta dešimtys teorijų, bet nei viena jų nebuvo patvirtinta. Vienas ankstyviausių spėjimų – akmenys juda į nuokalnę. Galbūt slėnis turi nežymų nuolydi ir dėl gravitacijos šie labai lėtai juda žemyn. Teorija buvo atmesta, nes paaiškėjo, kad akmenys juda ne į nežymią nuokalnę, bet į įkalnę.

Paskutinius 10 metų, dr. Paula Messina, San Jose Universiteto geologė (JAV, Kalifornijos valstija), tyrinėja paslaptingąjį fenomeną ir tikina, kad ji jau arti tiesos. Ji Seka 162 akmenų lygumoje judėjimą ir mano, kad akmenis priverčia judėti lietus ir vėjas. Nors Mirties Slėnyje kritulių labai mažai, visgi šiaurės vakariniame Nacionalinio parko kampe lietaus šiek tiek iškrenta. P. Messina teigia, kad negausus lietus sudrėkina paviršių, o neretai dykumoje siaučiantis stiprus vėjas (iki 80 km/h, o kartais pasiekia ir 110 km/h greitį) pastumia akmenis.

Kai kurie tyrinėtojai siūlo prie akmenų pritvirtinti GPS siųstuvus ir videokameras, kad sugautų akmenis judėjimo metu, bet nacionalinio parko statusas draudžia daugelį invazinių tyrimų ar statyti permanentinius statinius jos teritorijoje, be to visiems be išimties draudžiama lankytis paslaptingoje lygumoje po lietaus – pėda palikta dumble išdžiūtų ir ši liktų labai ilgam – amerikiečiai rimtai žiūri į žmogaus nesikišimą ir gamtą ir išimtys suteikia tik išskirtiniais atvejais. Šiuo atveju akmenų paslaptingumas parko direkcijai naudingas – jis pritraukia daug smalsuolių turistų.