Europos misija Marse šiemet birželį švenčia dešimtmetį. Pagal pradinį sumanymą tik vienerius Marso metus arba 687 žemės dienas raudonąją planetą turėjęs tyrinėti Marso ekspresas į gimtinę parsiuntė tiek neįkainojamos informacijos, kad jo tyrimai pratęsti mažiausiai iki 2014-ųjų pabaigos.

Vienas pagrindinių atradimų, kurį nuo 2003-iųjų virš Marso skraidantis europietiškas Marso ekspresas sugebėjo parsiųsti į žemę – tai faktas, kad planetos Šiaurės ir Pietų polių regionuose nemažai ledo.

Pasitelkęs savo gudrų Marso paviršiaus tyrimų radarą, „Marsis“ – toks Marso ekspreso vardas – nustatė, kad kai kur ledo plutos storis siekia net daugiau nei pusketvirto kilometro. Tai reiškia, kad vien Marso pietų Ašigalyje sušalę tiek vandens, kad jo užtektų visą planetą apsemti vienuolikos metrų gylio jūra, jei tik ledas stebuklingu būdu ištirptų.

Kitas svarbus „Marsio“ atradimas – jo atmosferoje esančios metano dujos. Žemėje metanas atsiranda kaip biologinių ar geologinių procesų rezultatas, tad iš kur Marse galėjo atsirasti metano, sukėlė audringus ginčus tarp raudonosios planetos tyrinėtojų. Esą turėtų būti kažkas, kas tą metaną nuolatos išskiria, nes kitaip jį sunaikintų ultravioletiniai saulės spinduliai. „Marsiui“ žvalgantis toliau, imta manyti, kad metanas gali kilti iš planetos ugnikalnių, kurie, kaip manyta anksčiau, tyso užgesę milijardus metų.

Tačiau suprasta, kad kai kurie ugnikalniai pagal jų amžiaus skalę – visai jaunikliai, ir išsiveržę buvo vos prieš niekingus kelis milijonus metų. Tad Marsas dar vis seismiškai aktyvus ir gali išsiveržti kad ir rytoj. O štai pagal Marsio pasiųstą planetos mineralų žemėlapį mokslininkai galės atsekti beveik visą planetos formavimosi istoriją ir evoliuciją.

Turint galvoje šiuos atradimus, sunku įsivaizduoti, kokius stebuklus žemėn atsiųs kitas Europos į Marsą paleidžiamas tyrimų robotas „ExoMars“, kuris, priešingai nei „Marsis“, ne tik skraidys aplink planetą, bet nusileis ir ropos jos paviršiumi jau visai netrukus, 2018-aisiais.