Maroke rastos fosilijos šiuolaikinius žmones pasendino 100 tūkst. metų

Jie atskleidė, kad mūsų rūšis atsirado dar 100 tūkstančių metų anksčiau nei manyta.

Maroke atrastos fosilijos paneigė du dešimtmečius vyravusią nuomonę, kad mūsų protėviai atsirado Rytų Afrikoje maždaug prieš 200 tūkst. metų, rodo du tyrimai, paskelbti moksliniame žurnale „Nature“.

Šios išvados taip pat gali pakoreguoti žmogaus evoliucijos medį ir pašalinti iš jo tam tikrus išnykusius potencialius žmogaus protėvius.

Dvi mokslininkų komandos pranešė Irhudo priešistorinėje stovykloje, esančioje netoli dabartinio Marakešo, radusios penkių senovinių žmonių kaukolių ir kaulų fragmentų bei akmeninių įrankių, naudotų medžioklei ir skerdenoms doroti.

„Ši medžiaga rodo mūsų rūšies šaknis; tai yra seniausi Homo sapiens, kada nors rasti Afrikoje ar kitur“, – sakė paleoantropologas Jeanas-Jacques'as Hublinas (Žanas Žakas Hiublenas) iš Vokietijos Maxo Plancko (Makso Planko) evoliucinės antropologijos instituto.

„Kalbant apie Homo sapiens, teigiame, kad ši rūšis paplito prieš daugiau kaip 300 tūkst. metų“, – sakė jis.

Iki šiol seniausių žinomų Homo sapiens fosilijų amžius buvo 195 tūkst. metų; jų rasta Etiopijos teritorijoje. Dėl šios priežasties manyta, kad evoliucinis „Rojaus sodas“, kur atsirado mūsų rūšis, buvo Rytų Afrikoje, ir tik vėliau šiuolaikiniai žmonės pasklido visame žemyne ir kitose vietovėse.

Jei jie dėvėtų skrybėlę...

Naujieji rezultatai rodo, kad vadinamasis žmonijos lopšys buvo visame žemyne, sakė mokslininkai.

Tokių pačių akmens amžiaus „viduramžių“ laikų įrankių, kokius rado Maroko mokslininkai, buvo aptikta ir kitose Afrikos vietose. Visgi anksčiau manyta, kad tokius įrankius gamino kiti Homo sapiens protėviai.

Dabar atrodo tikėtina, kad tuos įrankius gamino mūsų rūšies atstovai, gyvenę atskiromis grupėmis, pasklidusiomis po visą žemyną.

„Prieš Homo sapiens paplintant už Afrikos ribų, jie pasklido Afrikoje“, – sakė J.-J.Hublinas.

Kadangi rasta nedaug fosilijų, kurias gali tyrinėti mokslininkai, šiuolaikinių žmonių evoliucijos istorijoje gana daug spragų, dažnai remiamasi vien prielaidomis.

Manoma, kad mūsų protėvius nuo neandertaliečių ir Denisovo žmogaus skyrė daugiau kaip pusė milijono metų, bet įrodymų, kas atsitiko per tą laiką, beveik nėra.

Naujieji duomenys rodo, kad mūsų rūšies senovinės versijos atstovai dalijosi planetą su giminingomis grupėmis, tokiomis kaip neandertaliečiai, Denisovo žmonės, į beždžiones panašesniais Homo naledi ir smulkaus sudėjimo Homo floresiensis – vadinamaisiais Floreso salos „hobitais“.

Mokslininkai padarė išvadą, kad surastų Homo sapiens kaukolių nedidelis plokščias veidas ir žandikaulio forma buvo labai panaši į dabartinių žmonių bruožus.

Homo sapiens protėvių ir šiuolaikinių žmonių smegenų dydis taip pat panašus, tačiau anksčiau jos buvo plokštesnėje, pailgesnėje kaukolėje.

„Jei jie dėvėtų skrybėlę, tikriausiai būtų neatskiriami nuo kitų žmonių, – žurnalistams prieš pasirodant straipsniui sakė J.-J.Hublinas. – Tokių žmonių veidų pamatytumėt gatvėje ir mūsų dienomis.“

Tačiau juos išduoti galėtų stiprus, tvirtas ir raumeningas kūnas, sakė moksliuninkas.

„Platesnis vaizdas“

Irhudo stovykloje žmonių kaukolių ir kitų fosilijų pirmą kartą rado kalnakasiai praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje.

Iš pradžių manyta, kad šių fosilijų amžius – apie 40 tūkst. metų, bet vėliau mokslininkai nusprendė, kad jų amžius turėtų būti apie 160 tūkst. metų.

Naujausiame tyrime mokslininkai tyrinėjo ne tik tuos senus fragmentus, bet ir naujesnius, iškastus 2004-aisiais ir vėliau.

Iškasenų amžius buvo nustatytas panaudojus termoliuminescencijos technologiją. Šiuo metodu nustatomi spinduliuotės sukeliami mineralų pokyčiai, susikaupę nuo laikotarpio, kai medžiagas paveikė saulės šviesa, ugnikalnių išsiveržimų arba žmogaus užkurto laužo kaitra.

Mokslininkai šia technologija ištyrė apdegusias titnago nuoskalas, rastas šalia kaukolių, dantų ir ilgųjų kaulų liekanomis, priklausiusiomis trims suaugusiems žmonėms, paaugliui ir maždaug aštuonerių metų vaikui.

Mokslininkai tvirtina, kad jų tyrimas atskleidė „daug platesnį vaizdą“, kaip fiziškai vystėsi mūsų rūšis. Tyrėjai nustatė, kad skirtingos anatominės dalys keitėsi nevienoda sparta.

Nors žmogaus veido forma nuo pat pradžių beveik nepakito, kaukolė vystėsi ištisus 100 tūkstančių metų, kol įgavo dabartinę formą.

„Mūsų rūšies pastarųjų 300 tūkst. metų istorija daugiausiai rodo mūsų smegenų evoliuciją“, – teigė J.-J.Hublinas.

Tai atitinka ir genetinės analizės rezultatus, kurie parodė, kad šiuolaikinio žmogaus protėvio genuose, veikiančiuose smegenų vystymąsi, įvyko ištisa virtinė mutacijų, palyginus su neandertaliečiais ir Denisovo žmonėmis.

„Galbūt tai, kokius palaipsniui įvykusius pokyčius matome smegenų atveju,... gali būti tų mutacijų padaugėjimo poveikis“, – teigė mokslininkas.

Kuo mes nuo jų skiriamės?

Taigi, kas skiria mūsų rūšį nuo šios ankstyvosios versijos Homo sapiens atstovų?

Palyginus su neandertaliečiais, ankstyvieji Homo sapiens turėjo didesnes smegenėles – smegenų dalį, kuri yra viena svarbiausių judesių koordinacijos centrų.

„Taigi, atrodo, kad mūsų, mūsų protėvių, smegenėlės pradėjo didėti jau tame etape“, – sakė J.-J.Hublinas.

„Tai yra vienas iš požymių, išskiriančių mus iš visų homininų“, – pridūrė jis.

Tyrime nedalyvavę ekspertai negailėjo jo rezultatams pagyrų.

Irhudo fosilijos „dabar atspindi tiksliausiai nustatyto amžiaus įrodymus apie ankstyvąjį „ikišiuolaikinį“ Homo sapiens evoliucijos etapą“, sakė Chrisas Stringeris (Krisas Stringeris) ir Julia Galway-Witham (Džulija Golvėj-Vitam) iš Londono gamtos istorijos muziejaus.

„Tai yra didžiulis žinių apie mūsų rūšies evoliuciją papildymas“, – teigė Liverpulio universiteto archeologijos profesorius Lawrence‘as Barhamas (Lorensas Baramas).