Danguje lietuviai užfiksavo ugnies kamuolį: kaip šį reiškinį aiškina specialistai?

Portalo kauno.diena.lt žurnalistai susisiekė su specialistais, išmanančiais geologijos mokslą, ir paprašė paaiškinti, kas iš tiesų skriejo danguje tą naktį.

„Mačiau to dangaus kūno nuotraukas ir galiu pasakyti, kad tai tikrai nėra meteoritas. Matyta sandara ir struktūra visiškai nebūdinga meteoritams. Galbūt tai granitas ar kažkokia kita uoliena“, – apie dangaus kūną, sulaukusį nemenko dėmesio, pasakojo Vilniaus universiteto profesorius emeritas Gediminas Motuza. 

Specialistas konstatavo, kad danguje matytas kūnas nebuvo įspūdingo dydžio – šviesulys turimomis žiniomis nei trenkėsi į žemę, nei sukėlė sprogimo garsų.

„Kaip aiškino emeritas G. Motuza, tai, greičiausiai, nėra meteroritas – skridusio dangaus kūno forma nėra būdinga meteoritui – jie įprastai būna aštresniais kampais, labiau išryškinta degimo pluta. Iš matyto vaizdo galima sakyti, kad tas dangaus kūnas galėjo būti magminė uoliena. Tačiau visada šiuos dalykus identifikuoti padeda tyrimai“, – pasakojo geologijos mokslą išmanantis, Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetų dėstytojas dr. Jonas Šečkus.

Specialistas pasakojo, kad tokie tyrimai atliekami nuo dangaus kūno atpjaunant plonas juosteles ir jas stebint pro mikroskopą. Tokiu būdu bandoma išsiaiškinti, kas slypi radinio viduje. Meteoritai, anot dr. J. Šečkaus, turi specifinę vidinę sandarą.

Kasdien nukrinta šimtai tonų dangaus kūnų

Paklaustas apie tai, ar tokį šviesulį danguje iš tiesų galima pamatyti tik vieną kartą per kelis tūkstančius metų, dr. Jonas Šečkus to patvirtinti nebuvo linkęs. „Tiek meteoritų, tiek krintančių švieselių esame matę visi. Pavyzdžiui, rugpjūtį dažnai matome krintančias žvaigždes – jos taip pat yra dangaus kūnai“, – sakė specialistas.

Apie tai, kad matomi danguje skrendantys kūnai nėra retenybė, pasakojo ir emeritas G. Matuza. „Žemėje yra surasta apie 40 tūkst. meteoritų, iš jų užfiksuota apie 10 tūkst. atvejų, kai buvo galima stebėti jų kritimą“, – statistiką apžvelgė specialistas.

Didžioji dalis nukrinta į vandenynus, tačiau yra ir tokių, kurie nukrinta į sausumą.

Anot dr. J. Šečkaus, išlieka maža tikimybė, kad žmonėms, išsiruošusiems į daug dėmesio sulaukusio dangaus šviesulio paiešką, išties pavyko rasti atskilusių jo dalelių. „Atvejai, kai žmonės randa tikrų nukritusių meteoritų yra labai mažai, todėl rinkoje meteoritų kaina yra labai didelė“, – pasakojo vyras. Jis teigė, kad žmonės dažnai apsigauna manydami, kad rado meteoritą, bet taip yra ne visada. Įsitikinti, ar tai yra išties vertingas dangaus kūnas, galima tik atlikus tyrimus.

„Kiekvieną parą į žemę nukrinta apie 200 tonų dangaus kūnų. Didžioji dalis nukrinta į vandenynus, tačiau yra ir tokių, kurie nukrinta sausumoje. Įprastai dauguma dangaus kūnų sudega dar skriedami per atmosferą, tačiau jei jie būna didesni ir nespėja sudegti – gali bumptelėti į žemę“, – teigė dr. J. Šečkus.

Gravitacinis kanibalizmas

Anot dr. J. Šečkaus, maži dangaus kūnai nėra pavojingi tuo atveju, jeigu jiems nėra tikimybės į kažką atsitrenkti. „Žinoma, atsitrenkęs į autobusą jis gali jį apgadinti, susidūręs su žmogumi – jį gali net užmušti. Tačiau, jei nedidelis dangaus kūnas nukrinta į žemę, jis žalos nepadaro, krateris neatsiranda“, – apie grėsmes kalbėjo vyras.

Dr. J. Šečkui antrino ir emeritas G. Motuza: „Krintantys dangaus kūnai yra pavojingi, tačiau atvejų, kad jie pataikytų į žmogų, pasitaiko labai retai“, – sakė G. Motuza.

Pasak dr. J. Šečkaus, Visata, nors ir veikia pagal tam tikrus dėsningumus, tačiau visgi yra chaotinė sistema. Todėl meteoritai gali būti įvairaus dydžio. „Vadinamų dangaus šiukšlių yra nemažai, todėl natūralu, kad kiekviena planeta tuos mažesnius dalykus traukia į save – taip vyksta savotiškas gravitacinis kanibalizmas“, – šmaikščiai ir vaizdingai pokalbį baigė dr. J. Šečkus.